2020-aisiais žymiausias pasaulyje sunkiosios muzikos festivalis Wacken Open Air (WOA) dvejiems metams buvo išvestas iš rikiuotės dėl ekstremalios pasaulinės pandemijos. Kuomet 2022 m. festivalis grįžo su trenksmu, atrodė, kad visi ekstremumai liks užmarštyje. Tais metais jų išties nebuvo. Bet štai stuktelėjo 2023-ieji ir begalinės liūtys prieš pat renginį atnešė naujų problemų! Per daugelį metų keliaujant į Wackeną, teko patirti visko: gaisrų, potvynių, begalinio karščio ir netikėtos vėsos, dulkių, neišbrendamų purvynų... Bet tai niekis, lyginant su tuo, kas nutiko pernai. Visos jau išbandytos priemonės potvyniams ir purvynams likviduoti pasirodė bejėgės prieš neįtikėtiną vandens perteklių ir pirmą kartą WOA istorijoje į festivalį išvis nepateko apie 35 000 bilietus turinčių žmonių. Mat buvo užtvindyta dalis stovyklaviečių, o paruošti naujų buvo neįmanoma. Taigi teko priimti drastiškus sprendimus ir nemaža dalis metalgalvių tiesiog liko ant ledo.

Kai 2020-aisiais žymiausias pasaulyje sunkiosios muzikos festivalis Wacken Open Air (WOA) neišvengiamai pasidavė kovidinei pandemijai ir dvejiems metams atšaukė renginį, tai buvo tolygu katastrofai. Ne tiek dėl pakibusių išparduotų bilietų ir didelio darbo atšaukiant visus pasirodymus, kiek dėl sutrikdyto daugeliui įprasto kasmetinio režimo – rugpjūtį traukti į šį grandiozinį festą ir kaskart patirti vis naujus ilgam įsimenančius įspūdžius. Tarp tokių jau nuo 2002 m. yra ir šio reportažo autorė, kuriai tai buvo ir asmeniškas iššūkis. Tačiau viskas turi pabaigą, taigi pernai festivalis grįžo su trenksmu!

2002 m. pirmą kartą patekau į vieną didžiausių sunkiosios muzikos festivalių pasaulyje Wacken Open Air (WOA), kuris vyksta Wackeno miestelyje netoli Hamburgo, Vokietijoje ir pelnytai vadinamas metalo ir hard roko festivalių Meka. Tuomet festivalis egzistavo jau 14 metų, pradžia buvo gana kukli, bet net ir 2002-aisiais dar nebuvo įgavęs dabartinio masto. Festivalis tuomet padarė didžiulį įspūdį, tad tvirtai nusprendžiau ten sugrįžti kitąmet. Kurgi nebus įspūdžio, kai renkiesi, ką išvysti iš daugiau nei 150 atlikėjų, 8 scenų, klajoji ir dalyvauji dar aibėje kitokių pramogų 280 ha plote ir esi tarpe 80 000 metalgalvių, sako, net 80-ies tautų! WOA 2019 žadėjo įspūdingą metalo muzikos gerbėjų fiestą - kaip tik jubiliejinis, XXX-tas festivalis! Juolab, kad 2018-aisiais jis pelnė „Geriausio pagrindinio metų festivalio“ titulą Europos festivalių apdovanojimuose. O kodėl to, jubiliejinio, festivalio reportažas pasirodė tik dabar? Prisiminkime, kokia velniava siautėjo pasaulyje 2020 ir 2021 metais. Per daugelį metų Wacken Open Air neįveikė liūtys, kaitra, gaisrai, potvyniai, purvo vonios, tačiau net dvejiems metams sustabdė mikroskopinis virusas. Taigi WOA 2020 ir 2021 neįvyko. Todėl dabar itin laukiam WOA 2022, kuris bus jau visai netrukus, rugpjūčio 3-6 d.        

Pirmomis 2018-ųjų rugpjūčio dienomis Vokietijos Schleswig-Holstein žemę 29-tą kartą drebino metalinė muzika ir jos gerbėjai. Nenuostabu, nes būtent čia yra toks miestelis Wackenas, o jame kasmet vyksta vienas didžiausių pasaulyje metalo festivalių „Wacken Open Air“ (WOA). Asmeniškai 17-tą kartą iš eilės patraukiau į šią savotišką sunkiosios muzikos šventovę.

Praėjusį savaitgalį, liepos 12–15 dienomis, praskriejo dešimtasis „Devilstone“ – ko gero, pats spalvingiausias nei bet kada iki šiol ir atlikėjų, ir pubikos prasme. Prie keturių festivalio scenų būriavosi ir prisiekę „Velnio Akmens“ gerbėjai, kuriuos galima atpažinti iš pirmųjų festivalių, ir kaip niekada daug jaunų veidų, kuriems „Devilstone 2018“ buvo pirmasis festivalis gyvenime.

Kad „Kilkim žaibu“ festivalis yra vienas labiausiai laukiamų metų įvykių kiekvienam Lietuvos ilgo plauko savininkui, nėra abejonių. Štai kodėl – kaip visada! – birželio pabaigoje netikėtai užklupus festivaliui ir išsiuntus savaitės darbus toli už nugaros, buvo patraukta link Varnių, kur karaliavo žaibai (šį kartą perkeltine prasme) ir vėjai (tiesiogine prasme).

2017-ųjų rugpjūčio pradžioje Vokietijos Schleswig-Holstein žemę 28-tą kartą sudrebino metalinė muzika ir gausios jos gerbėjų gretos. Be abejo, viso to „kaltininkas“ – „Wacken Open Air“ (WOA) festivalis. Laikas nelaukia, ir tai buvo jau 16-tas mano vizitas į šią sunkiosios muzikos Meką.

Savo pirmos pavasario pusės koncertų maratoną užbaigiau balandžio 14-osios, šeštadienio vakarą, kuomet praktiškai nuo jubiliejinio uošvės vaišių stalo tiesiai su neformaliu kosciumu nieku gyvu neketinau praleisti australų NE OBLIVISCARIS pasirodymo Lietuvoje. Tų pačių, kurių debiutinis 2007-ųjų trijų kūrinių demo „The Aurora Veil“ zulintas nuzulintas iki negalėjimo, mokėtas mintinai. Grupė – nestandartinė, bet paskutiniu metu besiropščianti iš pogrindžio į labiau matomas pozicijas.

Jei nesi tikras, kur eini, geriau neik... Bet kaip dievą myliu – vos išgirdus pirmas žinias apie THERION grįžimą į Lietuvą, horizonte sušmėžavo viso „Vovin“ – mano mėgstamiausio grupės albumo – atlikimas: juk 20-ies metų jubiliejus! Gal ir šmėžavo, gal ir sapnavau... Bet šiuos švedus pamatyti norėjau jau seniai, idant išpirkčiau praeities nuodėmes.

Vakarą, kuriame neabejotinai turėjo žibėti VULTURE INDUSTRIES žvaigždė (tingintys gaišti laiką ir pasitenkinsiantys atsakymu taip arba ne gali iš karto pereiti prie paskutinės pastraipos...), mano asmeniniam skoniui apšildė tinkamai parinkta kompanija: lietuvaičiai ORB ir AUTISM bei svečiai iš Rygos ESCHATOS. Ne tiek stilistiškai prie esminės renginio grupės priderinti atstovai, kiek prie mano prioritetų labiau tinkantys kolektyvai: trys vardai, kurių niekaip nepavyko tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, geriausiomis aplinkybėmis pamatyti. Na ir lyg tyčia...

Įvertinant jau daug kartų paminėtas aplinkybes, KATATONIA pasirodė taip, kaip ir pridera tokio lygio grupei. Galbūt energija jau ne dvidešimtmečių, bet būtų naivu tokios ir tikėtis, ypač turint omeny grupės stilių ir repertuarą. Buvo gera girdėti makabriškąjį „Evidence“, sunkiausio skambesio „Soil‘s Song“ ar finalinį „July“. Tiesa, per pastarąjį, esant tik vienai gitarai, tie esminiai dūžiai per chainą skambėjo tragiškai... Bet žodžių iš dainos neišmesi. Nemanau, kad grupės, palikusios tokį bagažą, galėtų kada nors trūkti. Bet jeigu tai tebuvo reklaminis triukas, ir KATATONIA dar kada nors koncertuos, suteiksiu jiems ir penktą šansą...

Vasario 10-osios vakarą organizacinis „Nekrokatarsis“ komitetas Vilniuje žadėjo Lenkijos black metalo pažibą. Šį kartą BLAZE OF PERDITION vaidmenyje. Šiaip jau, jaunuolių žodžiais aš tikiu, neretai – be išimčių, net ir neatsikalbinėdamas. Bet tą dieną ūpo ir sveikatos buvo nedaug, tad judėjosi itin sunkiai.

Vos prasidėjus kalendorinei žiemai, Tauro kalną Vilniuje sukaustė... Ne, ne gruodas, o metalinis šaltis. Mat ant jo vis dar stovinčiame buvusių Profsąjungų pastate įsikūrusioje „Pelėdoje“ gruodžio 2 d. griaudėjo ketvirtasis žiemos festivalis „Vilkų žiema“. Tiesa, pilkieji ten nestūgavo, bet 5 metalistų gaujos kėlė ne mažesnį triukšmą. O buvo taip...

Prieš keletą savaičių teko sėkmė (dėl kolektyvų) ir garbė (dėl kompanijos!) sudalyvauti viename renginyje Vroclave (Lenkija), kuriame pasirodė Lietuvoje tikrai retai sutinkamos ar dar nė karto nesisvečiavusios komandos. Vienas iš „Continental Crucifixion Tour 2017“ sustojimų ir vietinius, ir svečius gąsdino EGGS OF GOMORRH (Šveicarija), SVARTIDAUÐI (Islandija), BÖLZER (Šveicarija) ir ARCHGOAT (Suomija).

Tiems, kam prailgo šiųmetinio festivalio „Kilkim žaibu“, nusikėlusio net į birželio-liepos sandūrą, laukimas, jo organizatoriai pateikė aperityvą – 5 grupių koncertą gegužės 11 d. Šis savotiškas pre-party vyko Vilniuje, daugelio jau nuo seno, tik kitais pavadinimais, žinomame klube „Pelėda“.

2016-aisiais „Wacken Open Air“ (WOA) festivalis ir vėl skendo purvynuose, tad į 2017-ųjų renginį pirmą kartą po kelių metų neišparduoti bilietai. Dėl to organizatoriai ėmėsi kardinalių padėties gerinimo priemonių, bet visų pirma - įspūdžiai iš praeitų metų festivalio.

Neįprastai vėlyva pavasario data šiam renginiui – balandžio 22-oji, šeštadienis – nebuvo pasirinkta atsitiktinai... Metalinėje „Armageddon Descends V“ scenoje svečiuojasi šeši kolektyvai. Bendrai, laukia 8-9 valandų maratonas, bet metalgalviai nepasitenkinimo nereiškia. Keista, ar ne? Ir nors kai kurie nežymiai purkštauja dėl galimo nuovargio, vis tik to vakaro kaltininkų vardai bei reputacija, net ir ne didžiausiems death/black metalo mėgėjams kelia intrigą.

Pernai buvo jau aštuntas kartas, kai į Anykščių prieigose esantį Dainuvos slėnį velnias mestelėjo akmenį, t. y. kelioms dienoms čia subūrė įvairių roko, metalo ir panašios muzikos krypčių bei įmantrių pramogų mylėtojus. Taip, tai festivalis „Velnio akmuo“. Dvi pagrindinės ir dar keletas specialių, bet ne antrarūšių scenų siūlė grupių pasirodymus, muzikantų ir kitų menininkų pratybas, hipnozes, protmūšius, rokotekas, pramogas kinomanams, ekstremalius išbandymus ir dar daug ko kito.

Pernai į Varnius sugrįžęs, daugelio jau pažįstamas, ir veikiau pamėgtas nei nepakenčiamas senųjų tradicijų ir ekstremalios muzikos festivalis „Kilkim žaibu“ vyko septynioliktą kartą. Tąkart vis dar su Rasomis susižiedavęs renginys turėjo ir kitą niuansą – jo starte, birželio 23-ąją, Kaune pirmą kartą mūsų parapijoje pasirodė nemirtingi IRON MAIDEN...

Nepaisant to, jog koncertas vėlavo grupėms užstrigus Lenkijoje, bet BLOOD INCANTATION klasė atpirko visas negandas. Ir nereikia jokių festivalių, milijono grupių apšildymui ar gerai žinomų vardų.

Prieš keletą savaičių draugas pakvietė į gimtadienį. 10-ies metų jubiliejus, nors iš pažiūros atrodo tikrai kaip tas, kuriam virš trisdešimt... Bet mes žmonės kuklūs, jei kviečia – einam, ypač tokia proga. Žinojau, kad kolega mėgsta daug pliurpti ir šnekėti, ne be reikalo kažkokioje radijo laidoje dirba. Na bet kad tiek draugų ir pažįstamų turi – nesitikėjau! „Narauti“ klube susirinkusiems solenizanto korešams buvo ir tvanku, ir ankšta. O dar toks triukšmas užsakytas...!

Žinia apie grįžtančią „Vilkų žiemą“ žadino intrigą vien dėl to, koks geras buvo paskutinis renginio ciklas. Ir pradžia su švedais CENTINEX kėlė ne mažesnius lūkesčius.

Sunku pasakyti, ar „Roko naktų“ organizatoriai liko patenkinti susirinkusios publikos skaičiumi, bet negalėjo likti nepatenkinti lietuvių palaikymu, kuris buvo tiesiog puikus viso SABATON pasirodymo metu. Vadinasi, SABATON savo publiką Lietuvoje jau užsiaugino, o ištikima gerbėjų armija visada lauks kito savo numylėtinių koncerto.

Teko šiek tiek palaukti, kol Lietuvoje apsilankys tiek AMON AMARTH, tiek GRAND MAGUS. Ir jei AMON AMARTH Lietuvoje viešėjo jau antrąkart (pirmą koncertą surengę 2009 m. festivalyje „Kilkim žaibu“), tai GRAND MAGUS vizitas mūsų šalyje – pirmasis per visą jų 16 metų gyvavimo laikotarpį. Turint omenyje šiuos faktus, nekeista, kad klube „Loftas“ žmonių buvo sausakimša. Ir, greičiausiai, AMON AMARTH pasirodymas būtų buvęs dar spalvingesnis, jei jų atsivežtos įspūdingos scenos dekoracijos būtų tilpusios į „Lofto“ sceną.

Kai pasklido žinia, kad IRON MAIDEN atvyksta į Kauną birželio 23 d., net kojas pakirto. Negi tikrai? Negi daugiau kaip 30 metų puoselėta svajonė virs realybe? Nerimastingas laukimas, kad neįvyktų kokių nors nemalonių netikėtumų, baigėsi karštą birželio 23 d. popietę, kai išsilaipinau į Nemuno pakrantę ties „Žalgirio“ arena.

Jau 14-tą kartą griebiau už uodegos galimybę sudalyvauti visame pasaulyje pagarsėjusioje „Wacken Open Air“ (WOA) fiestoje. Taigi, teko patirti jau daugiau nei pusę viso festivalio istorijos.

Įvertinus visus šiuos argumentus, INCANTATION kala pergalingą pendelį į CC vartus – 2:1 pergalė! Ir aš jokiu būdu nenuvertinu CANNIBAL CORPSE (bei jų pastiprinimo KRISIUN ir HIDEOUS DIVINITY) koncerto – tiesiog INCANTATION pasirodymas buvo beveik tobulas! Rimtai.

Pripažinkim, „Armageddon Descends IV“ sudėtis, net ir imant tik metalinę sceną, turbūt geriausia per visą renginio istoriją. Čia groja grupės, kurios tvirtais žingsniais žengia į pripažinimo olimpą, arba darys tą artimiausiu metu. Kol vienas festivalis deklaruoja tą bandantis daryti, „Armageddon Descends“ tuo užsiima jau kelis metus iš eilės! Atrodo, kad ir patys organizatoriai tą patvirtina bei tiki, jog ateityje renginys tik dar labiau bręs ir stiprės.

Ne toks ir dažnas atvejis šiais laikais, kuomet vienam renginiui pasiūlomas tiesiog teminis stilistinis koncertas. Ir jokių ten žanrinių kokteilių didesniam auditorijos kiekiui pritraukti... Kita vertus, sausio 19-osios vakaras su ABORTED, SEPTICFLESH bei KATAKLYSM pateikė tris kolektyvus, smarkiai besiskiriančius vienas nuo kito. Ir vis tik kertinis vinis tą vakarą buvo death metalas!

Kai pernai buvo paskelbta, kad į Lietuvą pagaliau atsibels ekstravagantiškieji (nesakyčiau, kad skandalingieji) nu-metalistai ar greičiau metalkoristai SLIPKNOT, ta žinia jų čia ne vienus metus laukusiems trinktelėjo kaip kūjis į priekalą. „Siemens“ arenos pasirinkimas nė kiek nestebino, nes jei ne muzikos vertingumu, tai įsimintinais šou, visur šmėsčiojančiomis kaukėmis ir 9 žmonių brigada ant scenos ši šutvė pritraukia ne vieno tūkstančio žmonių dėmesį.

Eiti į albumo, oficialiai išleisto prieš keletą mėnesių, pristatymo koncertą yra gana keista. Jau vien dėl to, jog patį diską spėta gan nuodugniai išnarstyti po siūlelį. Kita vertus, gyvas pasirodymas ir muzikinis įrašas – du skirtingai dalykai, ir galbūt čia ir glūdi esmė? Ypač imant domėn, jog LUCTUS – turbūt geriausia šalies metalo grupė šiuo metu...

Viena ilgiausiai gyvuojančių Lietuvos roko grupių SIELA ketvirtadienį Vilniaus menų fabrike „Loftas“ galingai atšventė savo 25 metų sukaktį. Ta proga grupė surengė koncertą, kurio jos gerbėjai laukė jau nuo šių metų pradžios. Susirinkusiems žiūrovams SIELA atliko trijų dalių programą, kurioje nuskambėjo arti trisdešimt populiariausių ir naujų dainų iš visų grupės albumų.

Koncerte stebino, kad net keturis gabalus SEPULTURA parinko iš albumo „Roots“, kuris tarsi ir buvo labiau iš grupės išmesto Maxo Cavaleros kūdikis. Publika juos visus priėmė labai entuziastingai, o su „Ratamahatta“ ir „Roots Bloody Roots“ brazilai koncerto pabaigą pavertė absoliučiu energijos apogėjumi. Ir viskas. SEPULTURA pažadėjo sugrįžti į Lietuvą ir, dabar jau tvirtai tikiu, šis pažadas bus išpildytas. Gal su nauju albumu, kuris numatytas kitais metais. Norėtųsi, kad būtų būtent taip.