THERION Vilniuje: ačiū, operų užteks dešimtmečiui į priekį...

Renatos Drukteinytės nuotr. Daugiau nuotraukų: fotogriausmas.lt

Jei nesi tikras, kur eini, geriau neik… Bet kaip dievą myliu – vos išgirdus pirmas žinias apie THERION grįžimą į Lietuvą, horizonte sušmėžavo viso „Vovin“ – mano mėgstamiausio grupės albumo – atlikimas: juk 20-ies metų jubiliejus! Gal ir šmėžavo, gal ir sapnavau… Bet šiuos švedus pamatyti norėjau jau seniai, idant išpirkčiau praeities nuodėmes.

„Įsiraunu“ į „Rock River“ erdvę jau vėluodamas ir nieko nelaukdamas veržiuosi prie scenos – apsižvalgyti. Grūstis netenka – antradienis net ir tokio lygio komandai vis tik reiškia eilinę darbo dieną. Bet pirmose eilėse, net ir grojant apšildančioms grupėms, situacija netipiška – nenoriu pasirodyti nekorektiškas, bet šitos muzikos fanatai… na, jie kitokie. Į detales nesileisiu. Geriau trumpai apibūdinsiu tą košmarą, kuris dėjosi scenoje. ENEMY OF REALITY – graikai, atliekantys tipišką, stereotipinį simfoninį/operinį metalą, blogąja to žodžio prasme. Pusę scenos užimanti vokalistė, su viską gožiančiu, aukštu spiegiančiu balsu, prakaitu pertekęs gitaristas, su nuobodžiais rifais, ir bendrai – neįdomia muzika. Daug kas nedera tarpusavyje, kiekvienas narys – lyg grojantis solo, nekreipdamas dėmesio į kitus, garse – perkrovos. Greičiausiai ši kūryba – apie kokius nors epinius dalykus. Pataisykite, jei klystu. Ir šita tragedija trunka 40 minučių. Ke-tu-rias-de-šimt!!! Pirma apšildanti grupė, antradienio vakarą. Taip būna, kai pats nusiperki vietą ture šalia THERION. Po pasirodymo Iliana Tsakiraki (toks šios grupės vokalistės vardas ir pavardė) „plaukė“ tarp publikos besišypsodama. O man norėjosi verkti arba sprogti iš pykčio.

Išvakarėse nusprendžiau pasidomėti visais renginio svečiais. Dėl išprusimo. NULL POSITIV pavadinimo net nesugebėjau rasti vienoje metalo grupių duombazėje, kas reikalus tik dar labiau blogino. Pagooglinus rezultatai leido daryti tokias išvadas: dar viena grupė, kurios koziriai kabinami ant gražia turinčios būti vokalistės, bet muzikine prasme – eilinis female fronted rokas. Realiai per daug ir neklydau. Nors grupė stengiasi atrodyti bent kiek įdomiau, bet daro tą ne itin skoningai. Muzika – tarpinis variantas tarp melodingo metalo, alternatyvaus roko ar kažko panašaus į Neue Deutsche Welle. Na ir, žinoma, moteriškas vokalas. Tiesa, ne operinis, o toks labiau GUANO APES stiliaus. Bet nors tai ir buvo geriau nei ENEMY OF REALITY, vokiečiai tik tęsė liūdną to vakaro gaidą… NULL POSITIV man labiau priminė vadybininkų sukurtą ne itin vykusį ar dar nesubrendusį produktą. Ir jei ne ta sportiškoji gazelė, iškeldama rankas leidusi vyriškai auditorijai gėrėtis atsiveriančiomis linijomis, šioje grupėje ne tik klausytis, bet ir žiūrėti nebūtų į ką. Ir taip, ausims tos 45 minutės irgi nepadėjo…

Be švedų, kompanija iš Maskvos IMPERIAL AGE buvo vienintelė grupė, su kuria teko prieš tai susidurti. Nors kai kas juos mėgsta priskirti gotikiniam metalui, vis tik tarp gotikos ir simfoninio/operinio metalo storas raudonas brūkšnys turi būti matomas visiems. Tačiau šis kolektyvas bent jau žino, ką daro, ir sugeba tai atlikti pakankamai geru lygiu. Palyginti su dviem pirmomis grupėmis, IMPERIAL AGE pasirodė kaip tikri meistrai. Visų pirma, tikrai geras ir kokybiškas vyriškas vokalas. Antra, matosi, kad grupė savo programą gerai „atidirbusi“: skamba tvarkingai, kokybiškai, subalansuotai. Kai į visumą įsijungia dar du moteriški balsai, visas trejetas tarpusavyje nesipjauna. Vis dėlto pati muzika gan nuobodi, nors vienas kitas geras akordas ar sprendimas ausį pagauna. Tačiau trečioji vakaro grupė groja nepilnas 50 minučių, ir tai jau yra daugiau nei dvi valandos simfoninio metalo, kas man, nevartojančiam tokios konsistencijos dažnai, yra sunkiai pakeliama. Pulsas dažnėja, vis labiau ima nervas. Bet juk „Vovin“! Dar reikia pakentėti.

Iš pašnekesių teko nugirsti, jog THERION atvažiavo kaip tikros žvaigždės: su nemažu kiekiu reikalavimų, norų, pastabų, ir t. t. Tai jiems garso per mažai, tai tvorelė per arti, ir kitokios bėdos. Tad nieko keisto, jog ilgai laukus bei derinus garsą, švedai scenoje susispaudžia pusvalandžiu vėliau nei planuota. Bet pirmas akordas galingas! Jaučiasi, kas yra tikrieji vakaro šeimininkai! Dar vienas masyvus rifas, ir… kolonėlėse lieka tik būgnai. Tiksliau net ne kolonėlėse, o ore. Prasideda sujudimas, aiškinantis, kas kaip ir kodėl… Kol prieinamas konsensusas, sudėliojami reikalai į vietas, duodamas ir re-startas. Į sceną pakviečiama NULL POSITIV vokalistė sudainuoti bendrą kūrinį, galingas rifas, ir… dar kartą pyst. Laikrodis rodo ketvirtį po vienuoliktos ir greitai primetu, kad „Vovin“ tikrai tebuvo tik sapnas, o norint sulaukti finalinių „The Rise of Sodom and Gomorrah“ bei „To Mega Therion“, dar teks stoviniuoti bent jau pusantros valandos. Aišku, jei pagaliau bus apsieita be daugiau „pyst“. Antradienio vakarą? Ačiū ne, turbūt ne toks jau didelis fanas ir esu… Yra ir ištvermingesnių.

Enter Seniukas. Žodis korespondentui:

„THERION prieš 20 metų buvo viena tų pačių pačiausių grupių, sukūrusių kažką savito, kažką ypatingo ir negirdėto. „Lepaca Kliffoth“ ir „Theli“ albumai buvo prazulinti grotuve (kasetiniame!) iki skylių. Ir dar buvo gyvi atsiminimai iš THERION koncerto Sporto rūmuose, kuomet ekstazę išgyvenau anų metų masteliais grandioziniame koncerte. Dabar gi į koncertą ėjau su šiokiomis tokiomis abejonėmis, kurias pakurstė ir matyti grupės pastarųjų koncertų vaizdo įrašai.

Po trijų (!!!) pauzių THERION galų gale galėjo publikai sugroti tai, dėl ko visi ir susirinko. Nors koncertas skirtas tik ką išleisto „Beloved Antichrist“ pristatymui, labiausiai publika laukė hitų, kurių tikrai būta: „Nifelheim“, „Cults of the Shadow“. Po ypač ilgo ir, mano nuomone, visiškai nereikalingo apšildymo THERION pasirodymui energijos liko ne tiek jau daug, todėl net ir koncertą uždarę labai laukti „The Rise of Sodom and Gomorrah“ ir „To Mega Therion“ kažkaip nebedžiugino… Išvada viena: apšildymas darbo dieną (ir dar toks apgailėtinas) yra didelis minusas ir tebūnie prakeikti turų organizatoriai, gastrolių sąnaudas mažinantys klaikiomis metalinės muzikos parodijomis su pinigų pertekliumi kišenėse“.

Kaip paaiškėjo vėliau, technines problemas lėmė pačių THERION noras turėti kuo daugiau garso, nekreipiant dėmesio į patalpos subtilybes bei galimybes. Tiek to, kur kas daugiau emocijų ir „įspūdžių“ man paliko ne pagrindinės vakaro grupės – kuo toliau, tuo labiau palaikau mintį, kad koncertai, ypač ne savaitgaliniai, gali kuo puikiausiai apsieiti ir be apšildančių grupių. Bet apskritai ratas grįžta į pradžią: jei nesi tikras, kur eini, geriau neik…