Anuomet DEN SAAKALDTE (išvertus iš švedų kalbos - „Taip žinomi“), prisijaukinę SHINING vokalistą Kvarforthą, grojo apie depresiją, alkoholizmą ir nihilizmą, o vėliau pakeitė vokalistą ir išleidę dar vieną įrašą beveik 10 metų tylėjo. Visai neseniai švedų gyvenimo tamsybininkai sugrįžo su nauju, ketvirtuoju pilno metro  opusu, pavadintu „Pesten som Tar Over“ („Maras, kuris užvaldo“).

Albumas „Below the Landsker Line“ neprailgsta, nenusibosta ir nieko nebando įrodyti. Jis yra užtikrintas ir visiškai užbaigtas. Tokios muzikos dažnai pasigendu.

Nenustebkite, jei perklausius „Totschläger“ didžioji dalis jūsų mėgstamos muzikos pasirodys pernelyg paprasta ir primityvi. Galiausiai, man neatrodo keista, kad ABIGOR negroja gyvai. Tokia muzika – tikrai ne žemo lygio pramogai. Nesupraskite klaidingai – albume apstu vietų, tinkančių galvos kratymui, tiesiog reikia pripažinti, kad šis įrašas – tai daug daugiau. „Totschläger“ yra virtuozų muzika, sugrota su didele aistra ir meile žanrui.

Prieš keliolika metų metalo scenoje vienas subžanras, kildinamas iš juodojo metalo, išgyveno savo aukso amžių. Aš kalbu apie suicidinį depresyvų black metalą. Viena iš esminių ir bene garsiausiai nuskambėjusių šio žanro grupių buvo Lietuvos juoduliams puikiai pažįstami švedai LIFELOVER. Deja, grupė iširo, mirus idėjiniam lyderiui, o likę nariai įkūrė naują grupę KALL, su kuria ką tik išleido antrąjį studijinį albumą „Brand“. Apie jį ir pakalbėsime.

Itin reta proga, kuomet įdomi grupė tą pačią dieną išleidžia netgi du albumus. Šių metų vasario mėnesio 20 dieną savo kelią į olimpą besistumiantis Čekijos kolektyvas CULT OF FIRE išleido du albumus – „Moksha“ ir „Nirvana“. Sumanėme abu albumus aprašyti viename tekste ir paversti visa tai dviguba apžvalga.

2019 m. rugsėjo mėnesį atsitiktinai internetiniuose resursuose sušmėžavo „ba.“ albumas – „H8“. Kūrinys išleistas 2019 m. gegužės 13 d. Perklausęs „Bandcamp‘e“ visą „heit‘ą“, vėliau dar, ir dar, po pusės metų nusprendžiau skirti muzikiniam kvartetui įvertinimą, kiek tai leidžia mano melomaniška patirtis.

„Daemon“ - paprastas, primityvus, tačiau „kabinantis“. Manau, kad to ir užtenka. Šį kartą MAYHEM bandė būti paprastesniais ir tai jiems neblogai pasiteisino. Nieko revoliucinio, ypatingo ar išskirtinio, tačiau vis tiek neblogai ir stipriai. MAYHEM nesusipurvino savo vardo ir tai džiugina.

„Drakonas Mirė, Tegyvuoja Drakonas“ – tokį pareiškimą smeigė juodasis Rytų Aukštaitijos konglomeratas DISSIMULATION. Eilinį kartą palaidoti su „Juodo Mėnulio Archyvais“, Anykščių juodvelniai grįžo nepalikdami abejingų – šį kartą konceptualus pilnametražis albumas su nauja sudėtimi. Gana ilgą laiką snaudę beprasmybės dulkėse, DISSIMULATION sugebėjo pabusti ir transformuotis naujam gyvenimui.

SATAN „Cruel Magic“ turėtų tapti atgaiva sielai senosios rokerių kartos atstovams, kurie baigia išmirti kaip dinozaurai, veikiami nepalankių geram muzikiniam skoniui sąlygų. Jaunoji karta greičiausiai ims spjaudytis, pasigedę ekstremalumo ar sunkesnių rifų. „Kas čia per hardrokas?!“. O juk nuo šito kažkada viskas ir prasidėjo...

Naujasis Marduk albumas „Viktoria“ plėtoja Antrojo pasaulinio karo temą. Nuo pat pirmos sekundės  albumas įmeta klausytoją į karinę padėtį – užstaugia skardžios sirenos, palydimos firminio nuožmaus ir greito grupės skambesio. Jausmams ir melodijai vietos nėra.

WATAIN albumas „Trident Wolf Eclipse“ niekuo neypatingas ir nėra išsiskiriantis. Tai tas pats nuožmus WATAIN spjūvis krikščionybei, kaip ir ankščiau. Nei muzikaliai, nei vokaliai ar, tuo labiau, atmosferiškai WATAIN neparodė nieko naujo. Jei jums patiko ankstesni grupės albumai, greičiausiai, daugiau ar mažiau, patiks ir šis. Bet naujokui, niekad negirdėjusiam WATAIN kūrybos, geriau siūlyti seną gerą „Lawless Darkness“, iki kurio „Trident Wolf Eclipse“ dar labai toli...

Deja, jei esate ekskliuzyviai ankstesnės BEHEMOTH kūrybos, kitaip tariant, death metalo žanrui priskiriamų garsiausių grupės albumų fanas, „I Loved You At Your Darkest“ jums nebūtinai patiks – gali pasirodyti pernelyg melancholiškas, melodingas ir lengvas. Tačiau, jei vertinate rafinuotą garsą, firminę grupės estetiką ir atmosferą, visiškai nematau priežasčių, kodėl šis albumas galėtų jums nepatikti.

Nesikeikiant... Ne, antra vertus „Burgeriai“ niekada nebuvo ekstremali ar tr00 ir kvlt grupė. Nuo pat pradžių jie kūrė, kas ką besakytų, kokybišką sympho black metalą ir vargo nejautė. DIMMU BORGIR visada „darė“ daugiau ar mažiau į „plačiąsias mases“ orientuotą muziką, nelįsdami į trve daržą. Turėjo savo klausytojus, beje, ne taip jų ir mažai, leido įrašus. Žodžiu, elgėsi kaip bet kuris kitas muzikinės industrijos atstovas. Taigi kas pasikeitė dabar? Kokio perkūno aš čia apsiputojau, paklausęs paskutinio jų albumo?

Žinoma, po praeito SHINING albumo bet koks pirstelėjimas būtų pats geriausias, tačiau daugiau nei 10 kartų perklausius įrašą neapleidžia mintis, jog SHININGAI šį kartą tikrai pasistengė. Išlaikytas jau senas, dar „Halmstad“ laikus menantis garsas, išlikusios taip pat grupei būdingos kūrinių struktūros bei poza, bet, skirtingai nei praeitas įrašas, šis turi labai svarbią savybę – jis veža!

Tie, kas gerai žino DEICIDE kūrybą, šiame albume neras nieko nauja ir kažko išskirtinio. Bet visai tinka pakišti naujokams, norintiems susipažinti su klasikiniu death metalu ir konkrečiai šios grupės kūryba. Dėdulė Bentonas – šėtoniškai talentingas muzikantas, ir, atsigręžus į visą DEICIDE diskografiją, jis tikrai gali geriau.

Stebiu belgus nuo pat debiutinio disko „De Doden Hebben Het Goed“ (2015) pasirodymo. Šie žmonės žino savo sėkmės formulę. Sudėtyje dvi gitaros, vokalas ir būgnai. Reiškia, boso nėra. Tokiu atveju – visas dėmesys šešiastygių rifams! Jau turėjote suprasti, kad be nesamų žemų dažnių šioje muzikoje dominuoja aukštomis natomis ir atmosferiškumu grįstas juodmetalis.

Apibūdinti VULTURE INDUSTRIES tiems, kas nėra jų girdėjęs - kebli misija. Pasakyti, jog kolektyvo muzikoje susipina avangardinis metalas, progresyvumas ir netipiški sprendimai būtų kažkas į tą pusę, bet tuo pačiu ir itin nekonkretu. Iš tikro, norvegų penketo iš Bergeno miesto kūryboje labiausiai įsimena įvairiapusiškumas, platus muzikinių žanrų spektras bei grupės lyderio Bjørnar Nilsen balsas, kurį perneš tikrai ne kiekvienas.

Šių metų kovo 31-ąją lenkų didžiūnai „Agonia Records“ išleido plačioje Prancūzijos black/death metalo scenoje savo užtikrintas vietas turinčių grupių VI, TEMPLE OF BAAL ir THE ORDER OF APOLLYON splitą, kuriame aiškiai girdimas kiekvieno iš šių trijų kolektyvų profesionalumas ir pasišventimas savo amatui ir įsitikinimams privertė atidžiau įsiklausyti ir skirti jiems ir jų bendram įrašui daugiau laiko.

Penkiolikos pogrindinių atradimų sąrašėlis apačioje skirtas jauniems metalinių prakeiksmų ir palaiminimų propaguotojams, dar neišleidusiems pilnametražių albumų, tačiau šiemet spėjusiems palikti savo įvairuojančio gilumo pėdsakus ekstremalios muzikos okeano gelmėse ir mano galvoje savo demo ar EP įrašais.

Prieš kurį laiką draugas, apibūdindamas naujausią SEPULTURA diską, panaudojo terminą „augantis albumas“. Tokios sąvokos iki tol nebuvau sutikęs, bet kartais ji tikrai velniškai gerai tinka tam tikriems leidiniams ar grupėms. Manau, šis darinys galėtų būti panaudotas kauniečių kolektyvo EXTRAVAGANZA atveju.

Jau pats grupės pavadinimas sufleruoja, jog visą savo dėmesį 1914 skiria Pirmajam pasauliniam arba kitaip vadinamam Didžiajam karui. Viena pagrindinių to priežasčių – grupės vokalistas bei idėjinis vadas Dmytro Kumar yra archeologas, kasinėjantis Pirmojo pasaulinio karo laikų žemės klodus.

AZARATH iš nežinomybės požemių išniro 1990-ųjų pabaigoje/2000-ųjų pradžioje BEHEMOTH būgnininko Inferno iniciatyva. Šių metų balandžio 7-ąją, po šešių metų pertraukos, nepermaldaujama aušra išaušo ir šeštajam grupės darbui „In Extremis“.

Krokuvos maro platintojai MEDICO PESTE, Lietuvoje svečiavęsi 2013-ųjų „Armageddon Descends“ ceremonijoje, šį pavasarį pagaliau išnešiojo savo trečiąjį tamsos ir haliucinacijų vaisių. Kovo 30-ąją, praėjus beveik penkmečiui po debiutinio grupės albumo „א: Tremendum et Fascinatio“, lenkai išleido keturių dainų EP „Herzogian Darkness“.

Visiškai netikėtai 2016 metų rudens pabaigoje atskriejo žinia, jog po aštuonerių metų tylos MOURNERS LAMENT pristato debiutinį albumą „We all be Given“. Prisipažinsiu, nuostaba buvo didžiulė, o staigmena – labai maloni. Tačiau panagrinėjus, kas yra kas, bet kokios šiandienės kolektyvo sąsajos su savo pirmtakais yra išnykusios – MOURNERS LAMENT visiškai atnaujino savo sudėtį. Muzikinėje plotmėje pokyčiai ne tokie akivaizdūs, bet yra. Ir ne tokių pozityvių, kaip norėtųsi.

Debiutiniame albume norvegams tikrai neblogai sekasi kombinuoti blacką ir thrashą, nors, lyginant su black/thrash grojančiais namiškiais AURA NOIR ar kaimynais švedais WITCHERY, dar tikrai yra kur padirbėti, tas pats pasakytina ir apie melodingesnes lėtas partijas. Vis dėlto, taip ambicingai pradėjus karjerą koncepciniu albumu, jauniesiems metalo kaizeriams, manau, viskas priešakyje.

Nėra ko slėpti – DISSIMULATION „Juodo Mėnulio Archyvai“ smarkiai žaidžia su nostalgiškais dalykais, ir tame nėra nieko blogo. Bet šiame leidinyje pateikta ir velniškai gera metalinė medžiaga – nuoširdi, istoriška, ir vis dar aktuali. Ir jei šie kūriniai tavo grojaraštyje skęsta tarp perpildytos šių dienų muzikinės pasiūlos, bent jau garsiai apie tai nesigirk.

Nepaisant NAHASH statuso gimtojoje žemėje, iki šiol grupė nesulaukė tinkamo pripažinimo už šalies ribų. Ne vienas užsienietis yra įvardijęs kauniečių kolektyvą kaip vieną iš labiausiai nepripažintų, neatrastų grupių. Ir aš tikrai nemanau, jog „Daath“ išleidimas šią situaciją kardinaliai pakeis... Aišku viena – šis albumas yra kolosas, įprasminantis iki šiol nueitą grupės narių kelią bei nuveiktą darbą. O ar tai naujos eros pradžia, ar senojo puslapio užvertimas, parodys tik laikas...

Taip jau susiklostė, kad heavy metalas niekada nebuvo lietuvaičių mėgstamas žanras. Grupes, grojančias šiuo stiliumi, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tuo įdomiau buvo susipažinti su naujausiu darbu šioje srityje. Nors CREEPTOR egzistuoja ne pirmus metus, šis EP – pirmasis fiziniu pavidalu išleistas darbas.

Pastaruoju metu labai erzina pozityvumas ten, kur jo neturėtų būti. Dar ir dėl to, jog „neteisybė“ verčia būti kandžiu. Jei perskaitysite nors ir negausias, bet jau publikuotas PERGALĖS „Antropologijos“ apžvalgas, akis bado perdėm teigiamas ir, leiskite pastebėti, gan paviršutiniškas požiūris į albumą. Galiu pateisinti užsieniečius, kuriems tai greičiausiai tik muzikinė pramoga. Tuo tarpu iš arčiau matomas kiek kitoks rakursas.

Paskutiniu metu thrash metalo Lietuvoje netrūksta. Nors šios stiliaus banga pasaulyje jau nusirito, pas mus turbūt pasiekia savo piką. Tad turim dar vieną naują grupę ir jų debiutinį albumą „Alkoholikai Žudikai“. Leidinys išleistas pačios grupės, kukliai, paprasto CDr formatu, minimaliu spalvotu viršeliu. Sakyčiau, gal šiek tiek ir atmestinai, bet kaip debiutui – atleistina.

Tendencijos, mados ir laikinumas būdingas bet kokiems reiškiniams, ir metalinė scena nėra išimtis. Pripažinkime, grįžimas prie šaknų, taip vadinamo old-schoolo, šiandien eskaluojamas taip pat dažnai, kaip ir bandymas išspausti kažką novatoriško visiškai nuobodžiose post- ar core- srovėse. Vieniems tai atrodo patrauklu, kitiems – nesuprantama ir kvaila. Tai galioja tiek jaunajai kartai, tiek ir seniams. METEMPSYCHOS lyg ir taikytų į pastarųjų kategoriją, tačiau jų noras įsikibus laikytis praeities kanonų, bent jau man, atrodo nuoširdus. O svarbiausia – sėkmingas.

Šių metų lietuvišką metalo sceną puikiai apibūdintų žodis įvairovė, nors dar vis juntami ir trendiniai atgarsiai, kai visi puola groti vieną stilių. Bet taip pat galima pastebėti, jog atsiranda vis daugiau metalo ar roko stilių bei postilių grojančių kolektyvų. Aišku, galima pasakyti, jog turime daug įvairios muzikos, bet neturime stiprios kažkokio stiliaus scenos, nes tiesiog tą stilių groja tik vienas kolektyvas.

„Monotonijos Anatomija“ – žiauriausias troškulys, kokį, žmogau, gali patirti. Čia ne vandenėlis po krepšinio treniruotės, ne spraitas ir net ne Vytautas po vakaro, kurį praleidai prie šašlykiuko. Tai tikro tyro dykumos troškulio anatomija, kuomet tavo suplyšę batai velkasi lėčiau už norą nukristi, Las Vegaso dykumoje dar nestovint mirksintiems lošimų namams.