METEMPSYCHOS „Death Towards Dogma“ – debiutas, vertas dėmesio

Kai prieš kurį laiką buvo plačiau pradėtas linksniuoti METEMPSYCHOS vardas, ši grupė didelio įspūdžio nepaliko. Turbūt net atvirkščiai – išklausius ankstyvųjų muzikinių pavyzdžių, daugiau ja ir nesidomėjau. Šiandien galiu pripažinti – visiškai be reikalo. Debiutinis grupės diskas, išleistas gan paprastame, bet nieko nestokojančiame šešių panelių digipake per kelis pastaruosius mėnesius tapo turbūt daugiausia prasuktu leidiniu per paskutinį penkmetį. Ir ne todėl, kad reikėjo, – tiesiog norėjosi.

Tendencijos, mados ir laikinumas būdingas bet kokiems reiškiniams, ir metalinė scena nėra išimtis. Pripažinkime, grįžimas prie šaknų, taip vadinamo old-schoolo, šiandien eskaluojamas taip pat dažnai, kaip ir bandymas išspausti kažką novatoriško visiškai nuobodžiose post- ar core- srovėse. Vieniems tai atrodo patrauklu, kitiems – nesuprantama ir kvaila. Tai galioja tiek jaunajai kartai, tiek ir seniams. METEMPSYCHOS lyg ir taikytų į pastarųjų kategoriją, tačiau jų noras įsikibus laikytis praeities kanonų, bent jau man, atrodo nuoširdus. O svarbiausia – sėkmingas.

Sakykite ką norite, nuo pat pirmų sekundžių, o konkrečiai nuo diską pradedančio „Intro“, „Death Towards Dogma“ man leidžia visiškai pasinerti į 90-ųjų vidurio lietuviškąją sceną. Tiek skambesys, tiek maloni albumo įžanga mena senas geras GHOSTORM ar RUINATION melodijas. Taip, grupės savo kryptimis bei kūryba nėra itin panašios, bet turi kažką tokio, kas nuskamba taip mielai ir pažįstamai. Nostalgija?

Nepilną pusvalandį trunkantis aštuonių kompozicijų leidinys pateikia įvairiapusį death metalą. Nekvepia čia nei kažkokiais progressive garsais (ala NEGLECTED FIELDS), ar standartiniais mirties metalo „brūžinimais“ – albumas turbūt kaip tik yra savotiškas aukso viduriukas tarp šių kraštutinumų. Nei per daug brutalus, nei pernelyg melodingas. Ir muzikantų greičiausiai nepavadintum virtuozais, bet savo instrumentus valdyti jie moka, ir nepraleidžia progos to pademonstruoti. Galbūt būtent todėl diskas skamba nenuobodžiai – su daug ritmo pasikeitimų, pauzių, sulėtėjimų, pagreitėjimų, įvairiausių melodijų, ir t. t. Gal vietomis norėtųsi, kad vienas ar kitas rifas nesikartotų taip dažnai, bet apskritai kiekviena kompozicija skamba įdomiai ir neatsibostančiai. Nuolatinis judesys, dinamika ir ėjimas pirmyn neleidžia pamiršti, ko klausaisi, ir kodėl tą darai. Ne tai, kad žaviesi išsižiojęs, bet dėmesio irgi nepermeti į kitus dalykus.

Tarp nuosavos kūrybos grupė pateikia ir vieną koverį – legendinių olandų PESTILENCE dainą „Chronic Infection“. Tai ne tik puikus pasirinkimas, bet ir METEMPSYCHOS stiliui ir braižui ypač tinkantis kūrinys. Net galima pagalvoti, kad būtent jiems jis ir sukurtas… Tiek šiame perdirbinyje, tiek ir visame albume labai imponuoja Mykolo vokalas – sodrus, solidus, ir kiekvienos savybės yra būtent tiek, kiek reikia.

„Death Towards Dogma“ tikrai nepretenduoja į šedevrus ar metų albumo titulą. Aš net nesu tikras, jog jis sulauks daug dėmesio už Lietuvos ribų. Bet bent jau smagu, jog būtent toks leidinys atsirado mūsų scenoje. Tarp kitko, pernai metais pasirodęs kitos vilniečių komandos, STORMGREY, debiutinis albumas „Pray. Crawl. Suffer“ turi begales paralelių su čia recenzuojamu darbu – scenos senbuvių grįžimas prie šaknų, senos mokyklos skambesys, ir t. t. Vėlgi, stilistine prasme lyginti šias dvi komandas nėra itin tikslu, bet tik todėl, kad būtent STORMGREY diskas, atrodo, mūsuose (ir užsienyje – jį išleido olandų „Vic Records“) susilaukė daugiau teigiamų reakcijų, sakau – nė velnio! Mano kuklia nuomone, METEMPSYCHOS perspjovė savo kolegas bet kuriuo aspektu, per visus galus! Ir nieko jau čia nepadarysi…

Vertinimas: 8/10

METEMPSYCHOS „Death Towards Dogma“

© Self-Released, 2015

1. Intro

2. Death Towards Dogma

3. Death Structure

4. Anti Mercy

5. Jump to Another Dimension

6. Escape from Understanding

7. Chronic Infection (Pestilence cover)

8. Outro