Tim „Ripper“ Owens – heavy/ power/ speed klausytojams gan neblogai žinomas vardas. Žmogus, beveik visą savo muzikinės karjeros dalį turėjęs kovoti su Robo Halfordo šešėliu, nusprendė suburti savo kolektyvą.

Reikia pripažinti, pirmąkart susidūriau su tokia neįprasta baimės forma. Imi diską, žmogau, kišiesi sau į... khem, grotuvą ir neramu dėl to, ką ten išgirsi.

Turbūt tiek maži, tiek ir dideli puikiai žino, kas MAYHEM „De Mysteriis Dom Sathanas“ albume atliko vokalo partijas. Tačiau ką dar žinote apie mistiškąjį vengrą Attilą Csiharą, chroniškai burbantį legendomis apipintame MAYHEM šedevre?

Prisipažinsiu sąžiningai, nesu šios grupės fanatas ir niekad juo nebuvau, dar daugiau – elementariai nemėgau tiek paties Bentono, tiek jo kioskelio produkcijos, o, kai grupę paliko broliukai Hofmanai, buvo galima įtarti, kad ją ištiko blogiausia – rietenos dėl pinigų...

Tęsiasi mano „warriorizacija“. Su tam tikrais šokinėjimais į praeitį ir dabartį kurį laiką metalinėje erdvėje apsistojau ties HELLHAMMER/CELTIC FROST „regionu“. Ir visai nenoriu jo palikti, nes Thomas G. Warrioras vis nepaliauja manęs stebinti.

Apibūdinant visą albumą keturiais žodžiais, jį galima pavadinti „dar vienu SATRIANIO albumu“. Iš tiesų, viskas tuo kaip ir pasakyta - kas nenori detalių, gali toliau nė neskaityti.

Nors paprastai re-unite’ai neatneša nieko gero, šis atvejis - išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Šiais laikais muzikiniais, žanriniais ar instrumentiniais kokteiliais klausytoją jau sunkoka nustebinti. Sunkusis metalas ir etninė/religinė indų muzika viename lydynyje, hiphopo ir džiazo kokteilis...

KULT gimė 2002-aisiais, Kacele (gitara, „artworkas“) ir Werewolf (vokalas, lyrika) iniciatyva. Pasak grupės gitaristo, tądien Italijos metalo scena buvo kone persunkta simfoninio blacko ir kitų juodmetalio eksperimentų, tad norėjosi gal kiek ir tradicinio, tačiau „gryno“ black metalo.

CELTIC FROST – didinga grupė. Didinga ir šios grupės priešistorė pavadinimu HELLHAMMER. Pastaroji, kaip ir BATHORY, VENOM, SLAUGHTER, POISON ar SLAYER, buvo iš tų grupių, kurios žavėjo dabartines metalo grupes ir buvo jų kelrodėmis žvaigždėmis...

MORBID... Daugeliui metalgalvių ši grupė yra žinoma arba dėl to, jog joje savo muzikinę karjerą pradėjo NIHILIST (vėliau ENTOMBED) muzikantai Uffe Cederlund ir L-G Petrov, arba dėl legendinio MAYHEM vokalisto Deado (Per Yngve Ohlin; R.I.P.)...

Nutaręs neatsilikti nuo mados, Peteris Vagneris sugalvojo sukurti nuosavą lakštutės ir raganosio hibridą, o tiksliau – eilinį kartą sukryžminti metalą su simfonine muzika.

Apie tai, kad Suomijoje ne tik tūkstantis ežerų, bet nemažiau ir įvairaus plauko metalo grupių, šnekėta jau ne kartą. Tie, kas šiemet ten sudalyvavo viename pagrindinių „sunkiųjų“ festivalių „Tuska“...

IMPALED NAZARENE – tai dar viena grupė, savo kūrybai pasikinkiusi vadinamąjį „AC/DC fenomeną“ (sukurk savo nepakartojamą stilių, jodyk jį dešimtmečiais, nekeisdamas nei per vieną akordą, ir būsi populiarus).

ABRUPTUM. Gana dažnai girdžiu šį pavadinimą, bet iki šiol klausytis šios grupės kūrinių neteko. Štai visai neseniai atsirado proga įsigyti jų albumą ir ta proga pasinaudojau.

Ne, Lemmy neatgavo balso, nepradėjo eksperimentuoti muzikoje ir dainuoti apie gatvės gaujų karus ar elfų rengiamas vienaragių medžiokles. Žodžiu, viskas tvarkoje, viskas taip, kaip ir turi būti.

Kaip žinia, grupės BATHORY įkūrėjas ir lyderis Quorthonas (R.I.P.) kuriam laikui buvo „užšaldęs“ BATHORY veiklą ir netgi planavo palikti metalo sceną. Tačiau didelė simpatija senajam rokenrolui ir pankrokui Quorthoną privertė persigalvoti.

DARKTHRONE... Taip, šis pavadinimas puikiai žinomas kiekvienam padoriam blackeriui. Tokie grupės darbai, kaip „A Blaze In The Northern Sky“, „Transilvanian Hunger“ ar „Under A Funeral Moon“ jau seniai užsitarnavę kulto statusą...

Po to, kai ši hard‘n‘heavy grupė laimėjo estradinės dainos konkursą, sunkesnės muzikos gerbėjai pasidalino į dvi stovyklas. Vieni klykė iš džiaugsmo, kad roko kultūra atkreipė į save dėmesį ir pamažu atsikrato nemylimos podukros padėties muzikiniame pasaulyje.

NIHILISTIKRYPT yra kilę iš Estijos, kuri mane nudžiugino tokiais perlais, kaip AGGRESSOR, LOITS, HUMAN GROUND, CATAFALC, o apie šios recenzijos kaltininkus sužinojau, peržvelgęs „Hard Rock Laager“ festivalio dalyvių sąrašą.

Ką žinote apie metalinę Singapūro sceną? Aš tai nieko. Kaip beveik ir apie patį Singapūrą, beje. O šita mažytė valstybė-salelė, Metal-Archives.com teigimu, turi net 144 sunkiosios muzikos grupes!

Kuo pasižymi visa Vokietijos metalo scena, tai būtent savo muzikos pozityvumu. Nuo pikčiausių trešerių SODOM ir TANKARD iki powerio meistrų BLIND GUARDIAN ar EDGUY ir saldžiųjų hardrokerių SCORPIONS...

HELLSTAFF – visai neseniai užgimusi Turkijos juodmetalio grupė. Kol kas jų diskografiją sudaro tik singlas “Vinolentia” ir savomis jėgomis išleistas demo “Infernal Moan”.

Šį sykį žengiame toliau nei Lenkija ir atsiduriame Slovakijoje. ANTROPOID – jauna grupė, susikūrusi 2003-siais ir, sutapus narių skoniams, atsigręžusi į old-schoolą.

Kuo man patinka senos grupės? Tuo, kad jos turi kažkokį, galbūt laike įšalusį, mistišką užtaisą. Tegul muzika būna ne paties aukščiausio ir įdomiausio lygio, bet ji turi tą paslaptingą kokteilį...

Nežinau, kokie pačių suomių muzikantų tarpusavio santykiai, bet sprendžiant iš visko, konkurencija nemaža ir tenka griebtis kokio nors neeilinio sprendimo, kad pritrauktum ir fanų, ir įrašų kompanijų dėmesį.

Su senbuviais Tommy Newton, Peter Knorn, Herman Frank, nauju būgnininku Fritz Randow ir jau trečiuoju vokalistu Jioti Parcharidis VICTORY nusprendė išleisti grupės „bestus“ – naujai pergrotų dainų albumą „Fuel To The Fire“.

Prabėgo daugiau kaip dešimt metų, kai pasirodė debiutinis ir vienintelis POCCOLUS albumas „Poccolus“. Tai bene pirmoji grupė Lietuvoje, kurios muzika krypo link pagoniško metalo, ir drąsiai galime ją vadinti viena iš šio stiliaus pradininkių mūsų šalyje.

Pirmą kartą išgirdus naująjį Jono darbą, kilo vienintelis klausimas – kas čia per šūdas? Šimtus kartų išklausius senus DISSECTION darbus, toks pasikeitimas muzikoje tikrai atrodo kiek neįprastai.

Ar tikite stebuklais? Naivus klausimas, bet aš kartais tikiu. Bet va, jau penktą sykį klausau šiuo metu man asmeniškai geriausios norvegų grupės naujojo albumo, bet kaip nieko stebuklingo nejaučiau, taip ir toliau nejaučiu.

Amžinas klausimas – kur pasibaigia nuoširdumas ir prasideda komercija? Ar pataikavimas fanams, gaminant tokį patiekalą, kokio jie tikisi, yra gerai, ar blogai? „Kanibalai“ visada buvo daugiau ar mažiau komercinė grupė...

Šį kartą pristatau projektą iš mums gan paslaptingos (metalo grupių prasme) šalies – Austrijos. Be abejo, besidomintys tikrai žino tokius vardus, kaip ABIGOR, BELPHEGOR, JACK FROST, bet dabar ne apie tai.

Ir vėl lendu į mažai pažįstamą balą. Nebūtų įdomu – nelįsčiau. Tuo labiau, kad kalbėdamas apie ETERNAL TEARS OF SORROW naujoku nesijaučiu. Šie suomiai man visada buvo vienais iš melodingojo death metalo etalonų.