WOODTEMPLE „Voices of Pagan Mountains“ – pagoniškų aistrų sūkuryje

Šį kartą pristatau projektą iš mums gan paslaptingos (metalo grupių prasme) šalies – Austrijos. Be abejo, atidesni ir besidomintys žmogėnai tikrai žino tokius vardus, kaip ABIGOR, BELPHEGOR, JACK FROST, ir kitus, bet dabar ne apie tai. WOODTEMPLE – tai vieno žmogaus, Aramath, projektas, įkurtas 1998 metais su siekiu skleisti antikrikščioniškas idėjas. Pirmieji grupės įrašai dvelkė pagan/black metalo atmosfera, tačiau vėlesnioji kūryba – jau epiškesnė ir dažniausiai apibūdinama tiesiog pagan metal.

Niekada nebuvau didelis šio kolektyvo gerbėjas ir, net atsiradus galimybei turėti naująjį, jau trečią albumą „Voices of Pagan Mountains“, suabejojau – „neverta, juk nieko gero, greičiausiai“. Ir ačiū dievams, kad nepasidaviau šioms iš nežinia kur atsklidusioms pagundoms.

Šį epą sudaro trys sakmės, legendos, ir trys jų priešistorės. Įvadas, skelbiantis kelionės pradžią po kalnus, alsuojančius senovės pagonių dvasia. Metalo muzikoje terminas „pagan“ man visada asocijavosi su black metalu ir, tiesą sakant, iki šiol man niekaip nepavyksta šiųjų išskirti. O ir reikalo tam nėra. Tai ne tas greitas ir aršus juodmetalis, neigiantis bet kokius kanonus. Tai – muzika, skirta jausti vidumi ir dvasia. Tai epas, atėjęs iš senovės, iš prigimties. Tai menas, gimęs gamtoje, visa ko prade. Fone – fūzuotos gitaros rauda, o priekyje – akustinių stygų simfonija. Dėmesį patraukia ir klavišinių garsai, kurie iš debesų balsų perauga į vienišo, oraus ir kilnaus vilko kauksmą tyruose. Nuo ramaus, bet stipraus ritmo iki visiško akustinio atsipalaidavimo.

Albumas labai vientisas, todėl visiškai nejučia iš kalnų persikeliame jau link dvasinio potyrio. Amžina gėla karaliauja natūralume. Prigimtis atgyja čia ir velnias – kaip tiksliai ir realiai visa tai yra perteikiama per muziką. Apgaubkite visa tai švelniu epiškumo šydu, atverkite save – išleiskite visą susikaupusį blogį. Tai emocijos, kurias deklaruoja ši daina. Tikra ir nesumeluota. Kas labiausia imponuoja? Grynos akustinės melodijos, kurių fone visada girdisi skausmo iškreiptas balsas, lyg besiskundžiantis tiems, sėdintiems dausose. O šieji, patys užburti nuodingos muzikos, tiesiog sėdi galvas nunarinę…

Trumpas atokvėpis – ramybės būsena. Susikaupimui, padūmojimui, vilčiai – tyla prieš audrą. Nes po to seka turbūt aštriausias albumo kūrinys „Fire Of Our Swords“. Iš pavadinimo galima spręsti, jog daina skirta savotiškai propagandai – savojo žodžio stiprumui, jo reikšmei, priešo menkinimui, savo kilmės garbei ir orumui. Teigiu, kad kūrinys – sunkiausias, bet iš tikrų, kaip ir minėjau anksčiau, albumas labai vientisas ir puikiai išlaiko prieš tai vyravusias emocijas – tiek liūdnumą ir skausmą, tiek epiškumą ir didingumą.

Kaip ir neretas juodmetalio scenoj, diskas užbaigiamas „Outro“ kūriniu – ambientinis ramumas, plūduriavimas kažkur tolyn. Sielą užlieja palaimingas šaltukas, bet švelnus ir atpalaiduojantis. Laumės gieda savo pergalės giesmę.

Kalbant apie WOODTEMPLE muziką, neišvengiami palyginimai su GRAVELAND, THORS HAMMER, BURZUM, WIGRID, bet čia nieko keisto, nes ir pats Aramath šias grupes įvardina didžiausiomis savo įkvėpėjomis ir bendražygėmis. Visgi iš tikrųjų negalėčiau pasakyti, kad bent viena iš išvardintųjų būtų išleidusi ką nors įspūdingesnio ir taip užvaldžiusio mane, negu kad „Voices of Pagan Mountains“. Neabejotinai, bent kol kas – tai geriausias šių metu albumas mano diskografijoje. Tęsk, Aramathai, tęsk, nes tavo valia pasiekia teisingas širdis…

Vertinimas: 10/10

WOODTEMPLE „Voices of Pagan Mountains“
„No Colours Records“, 2006

1. Intro
2. Voices Of Pagan Mountains
3. Strains Of Eternal Sorrow
4. Wintertevu – Aktiekrant
5. Fire Of Our Swords
6. Outro