LORDI „The Arockalypse“ – juokinga svieto pabaiga

Po to, kai ši hard‘n‘heavy grupė laimėjo estradinės dainos konkursą, sunkesnės muzikos gerbėjai pasidalino į dvi stovyklas. Vieni klykė iš džiaugsmo, kad roko kultūra atkreipė į save dėmesį ir pamažu atsikrato nemylimos podukros padėties muzikiniame pasaulyje. Kiti gi garsiai spjaudėsi, vadindami LORDI klounais, komersantais, „ne tr00“, pozeriais ir dar visokiais negražiais epitetais. Ką gi, suprasti galima ir vienus, ir kitus. Bet dabar pamėginkime atmesti visus blizgučius, ragus, nagus ir kanopas bei įsiklausyti į jų grojamą muziką. Juo labiau, kad albumą įrašinėjant dalyvavo ištisas žvaigždynas kviestinių muzikantų, kurių vien pavardės verčia, jei ne pagarbiai sustingti, tai bent jau atkreipti dėmesį į šį albumą. Kai kurie iš jų – Bruce Kulick (ex- KISS), Udo Dirkschneider, Dee Snider ir Jay Jay French (TWISTED SISTER). Žodžiu, beveik visi, kieno muzika įkvėpė suomius, buvo susirinkę po vienu stogu.

Ir kokie gi rezultatai? Didelio progreso ar stiliaus permainų nuo „Get Heavy“ laikų neįvyko. Vis dar tas pats aštuoniasdešimtųjų hard‘n‘heavy – senamadiškas, bet, matyt, dėl to ir toks mielas. Tekstai irgi dideliu intelektualumu nepasižymi – nuo vaikiškų baisuoklių iki komiksų ar kompiuterinių žaidimų. Jau vien ko verti pavadinimai „ Good To Be Bad“ ar „Who‘s Your Daddy?“. Pati muzika energinga, paprasta tiek, kad nesunkiai galima susivesti pagrindinę temą į mobilųjį telefoną, nepretenzingi gitariniai solo ir pagrubintas Lordi vokalas. Klavišinių partijos irgi primena anuos laikus. Trumpai apibendrinant, albumas suklausomas lengvai, ypač tinka fonui, važiuojant automobiliu ar tiesiog veikiant kažką, kas nereikalauja intelektualinių pastangų.

O dabar apie tai, kas man nepatiko. Visų pirma, tai beprotiškai ištęstas ir nuobodus intro, primenantis nevykusį penkiasdešimtųjų radijo spektaklį. Prisiverčiau perklausyti iki galo tik vieną vienintelį kartą – kai pirmą sykį klausiausi albumo. Kita problema, perimta iš senosios bangos heavio – tai monotoniškas priedainių kartojimas. Pavyzdys: dainoje (beje, atliktoje kartu su Udo) „They Only Come Out At Night“ pastaroji frazė buvo pakartota nei daug nei mažai – dvidešimt du kartus. Pačios dainos teksto – keturi stulpeliai, plius vienas „priešpriedainis“. Iš pat pradžių aš net nesupratau, kas man kelia tokį žiovulį, kol neperžvelgiau tekstų. Visa laimė, kad ne visos dainos tokios. Negalima nepaminėti jau visiems puikiai žinomos „Hard Rock Hallellujah“, reaktyvinės „Bringing Back The Balls To Rock“, ar tos pačios „Who‘s Your Daddy?“ (berods, taip pat skamba pats begėdiškiausias „čytas“ kompiuteriniame žaidime “Warcraft 3”). Paskutinis nepatikęs dalykas – baladė „It Snows In Hell“. Na, ne tokiu balsu balades kriokti!

Išvados – albumas geresnis nei vidutiniškas, nors tikiuosi, kad kurią dieną ši suomių kompanija sukurs ką nors ir ne „ant bajerio“. Papildomas balas, už (kaip ten tarybiniais laikais sakydavo?) kultūros nešimą į mases.

Vertinimas 9/10.

LORDI „The Arockalypse“
© Drakkar Records 2006

1. SCG3 Special Report
2. Bringing Back The Balls To Rock
3. The Deadite Girls Gone Wild
4. The Kids Who wanna Play With The Dead
5. It Snows In Hell
6. Who’s Your Daddy
7. Hard Rock Hallelujah
8. They Only Come Out At Night
9. Chainsaw Buffet
10. Good To Be Bad
11. The Night Of The Loving Dead
12. Supermonstars