Albumai
HELLHAMMER „Apocalyptic Raids A.D. 1990“ – atgal į praeitį...
CELTIC FROST – didinga grupė. Didinga ir šios grupės priešistorė pavadinimu HELLHAMMER. Pastaroji, kaip ir BATHORY, VENOM, SLAUGHTER, POISON ar SLAYER, buvo iš tų grupių, kurios žavėjo dabartines metalo grupes ir buvo jų kelrodėmis žvaigždėmis, padariusiomis įtaką jų kuriamai muzikai. Nors ši šveicarų grupė negalėjo pasigirti gabiais muzikantais, technišku grojimu, tačiau klausytojus visgi sugebėjo sužavėti savo greičiu, sunkumu (tais laikais tai išties buvo sunki muzika), idėjomis. HELLHAMMER demonstraciniai įrašai „Triumph of Death“ bei „Satanic Rites“ akimirksniu išplito po undergroundą, įgavo kulto statusą ir iki šiol yra laikomi elitiniais oldskūlinio black/death metalo pavyzdžiais.
Ir štai mano rankose „Apocalyptic Raids A. D. 1990“ kompiliacinis diskas, vienintelio oficialaus 1984 metų HELLHAMMER leidinio EP „Apocalyptic Raids“ 1990-ųjų perleidimas su dviem bonusiniais gabalais iš „Death metal“ splito. Įkvėptas anksčiau minėtų demonstracinių įrašų, nusprendžiau įsigyti ir šį oficialų diską. Nors produktas nenuvylė, bet visgi gavau ne tai, ko tikėjausi…
1990 metais „Noise Intl.“ išleistą „Apocalyptic Raids A. D. 1990“ sudaro šešios kompozicijos: keturios iš 1984-ųjų „Apocalyptic Raids“ EP ir likusios dvi iš jau minėto reto splito „Death metal“ (paradoksalu, bet į jį įeina tokios „deathiškos“ grupės, kaip RUNNING WILD, HELLOWEEN). Kompaktinio disko knygutėje, o tiksliau dvilapyje, atvirai parašyta HELLHAMMER istorija, grupės griuvimo priežastys, faktoriai, lėmę HELLHAMMER transformaciją į CELTIC FROST. Kaip dabar Thomas G. Warrioras ir Ericas Ainas neigiamai bežiūrėtų į „Pragaro kūjį“, visgi 1984-ųjų EP jie išskyrė iš savo ankstyvosios kūrybos ir nusprendė, jog jis vertas perleidimo. Įsitikinkime, ar tikrai taip…
Žinoma, kai seni gabalai yra „prikeliami naujam gyvenimui“, reikia tikėtis tam tikros garso korekcijos, naujai skambančių gabalų versijų. Nagrinėjamas produktas – taip pat ne išimtis. Tačiau kaip bebūtų malonu išgirsti senų kultinių gabalų švarų skambesį, jis šiek tiek nuvilia. Kodėl? Ogi todėl, kad gitaros nugrūstos kažkur į antrą planą, būgnai skamba sausai, monotoniškai, nuobodžiai. Nesunku suprasti, kad gerokai skiriasi ir kūrinių tempas: demo įrašų greitumą keičia nuobodokas, gal labiau doom metalui būdingas vidutinis tempas. Ir paties Thomo G. Warrioro vokalas kažkiek prarado savo „aurą“, mažiau girdime ir firminių „Ugh!“.
„Triumph of Death“, mano nuomone, – albumo pažiba. Senąjį mistišką, niūrų vokalą Thomas G. Warrioras pakeitė aršiais riksmais, kranksėjimais, primenančiais Vargo Vikerneso vokalą ankstyvuose BURZUM albumuose. Puiki, ilga (pusdešimtos minutės trukmės) black/doom stiliaus kompozicija apie mirties princo Euronymouso (kažkur girdėta, ar ne?) klaidą, į savo karalystę pasikviečiant dar gyvą žmogų. „Triumph of Death“ – istorija apie gyvą, bet jau giliai po žeme pakastą žmogų ir jo kančias.
Priešingas vaizdelis su kūriniu „Messiah“. Ko gero, žinomiausias, „Satanic Rites“ demo reprezentuojantis HELLHAMMER gabalas šiek tiek nuvilia. „Prigesintos“ gitaros, lėkšti, duslūs mušamieji, „neentuziastingas” vokalas, primenantis nenorų teksto skaitymą iš lapelio – visa tai tik šešėlis „Satanic Rites“ laikų „Messiah“ – greito, veržlaus ir vežančio…
Iškyla klausimas: kodėl man patinka HELLHAMMER? Sunku pasakyti… Gal dėl to, jog jų muzikoje galima aptikti įvairių metalo apraiškų: thrasho, blacko, deatho ar net doomo, o gal dėl to, jog nemokėdami profesionaliai groti jie visgi sugebėjo savo įrašuose įamžinti kažkokį „gerą jausmą“, tų laikų dvasią. Nesvarbu, koks bebūtų anksčiau minėtų pliusų ir minusų santykis, šis HELLHAMMER darbas nenuvilia. Jis yra tarsi padėka, atlygis seniesiems grupės gerbėjams už iškentėtą trūkčiojantį, baisų ankstyvųjų įrašų garsą, už ištikimybę. Kartu tai ir galimybė jauniesiems metalgalviams pažinti ekstremaliojo metalo šaknis ir galbūt jas dar sykį prikelti naujai egzistencijai…
Tiesa, vos neužmiršau: „Are you ready for slaughter?“
HELLHAMMER „Apocalyptic Raids A.D. 1990“
© „Noise Intl.“ 1990
1. The Third of the Storms
2. Massacra
3. Triumph of Death
4. Horus/Aggressor
5. Revelations of Doom
6. Messiah
Komentarai
Apie CF arba gerai arba nieko…
NA KO CHEBRA NORIT IS VALINSKO JUK JISAI BUVO PAKLIUVES I AMBRAZIEJAUS ITAKA IR NO SIOL LABAI DAUG DEMESIO KREIPIA I STYLIUKA JO VISIEMS REIK BUTI SU SHOVINIU DIRZAIS IR APVERSTAIS KRYZIAIS.BUTENT VISIEMS VIENODAI.DDDD;
Aš ir nelyginu. Jau Celtic’us nuo Hellhammer tai tikrai skiriu. Mano klaida, tiksliau norėjau pasakyti Tomo Gabrielio Warrioro kūryba man nėra kažkas tokio, nežiūrint to, kad tikrai gerbiu jo veiklą.
gal i pirma albuma “morbid tales” ir panasu, bet nuo “to mega therion” tai tikrai skiriasi. O jau kiti CF albumai tai lyginant su HELLHAMMER isvis kaip diena ir naktis.
skiriasi nuo senuju keltu.Bent jau man.
Ha ha, šį trečiadienį vienas kolega atidavė to paties leibelio originalią šio “khultinio” leidinio kasetę. Tik dar nespėjau perklausyti, nors tiesą sakant, Celtic Frost man niekad didelio įspūdžio nedarė.
Normaliai jis atrodo, čia, šiandien. kas kam rūpi, taip galima pasakyti. Jei ne “elegantiška”-duosiu i snuki greitai laikysena, riaugėjimas ir t.t. tai kas antra metalista pideru butu galima laikyti.
visu pirma, savo isvaizda jis pakeite pats, o antra, is to isplaukia, kad jis ir jo isvaizda pasikeite.
Ai, be reikalo čia vėl ikišau savo liežuvį.
Sakiau, kad jis nepasikeitė, tik pasikeitė visuotinis fagotizmo įvaizdis, ir tas įvaizdis pakeitė jo išvaizdą. Bet nepakitęs liko svarbiausias dalykas: Warrioro polinkis į fagotizmo madą. Kad ir kokie fagotizmo mados standartai būtų, jis buvo ir yra fagotiško įvaizdžio atstovas. BUVO ir YRA. ATRODĖ fagotiškai ir ATRODO fagotiškai.
paskutini sakini gal kiek neaiskiai isdesciau…Norejau pasakyti, kad uzgincyti, neigti zmogaus pasikeitimus vien del to, jog jie vyksta del visuomeniniu tendenciju yra nesuprantama…
darekai, nemanau, kad jis pedikas.Ir Valinnskas, manau, nemano.Juk pediku jo nieks nepavadino, tiesiog sitokiu budu iskritikavo jo isvaizda.
o tavo, Andriau, paskutinis postas , mano akimis, ne i tema…Tiesos jame yra, taciau kalba eina apie vieno zmogaus, individo, pokycius, o ne apie polinki i kazkokias mados tendencijas.Toks polinkis yra, taciau neigti zmogaus pokycius del to, ka tu padarei, yra na, nesuprantama, gal taip pasakyti reiktu.
O Jus tikrai žinot, kad Tomas Gabriel Warrior yra pedikas ar čia tik, kaip sakoma “iš didelio rašto išėjot iš krašto”? Jei jis žydras, tai žydras, bet jei čia tik Jūsų samprotavimai, tai geriau tada jau patylėsiu…
Anoks čia staigus pasikeitimas. Sakyčiau, visiškai nepasikeitimas. Tada atrodė kaip fagotas, kaip buvo priimta tais laikais, ir dabar atrodo kaip fagotas – kaip priimta šiais laikais. Kitaip sakant, žmogus gyvena realiuoju laiku ir pasirenka tą fagozitmo inkarnaciją, kuri yra reali jo egzistavimo metu. Tad pasakyčiau, kad tai kaip tik ne pokytis, o jo stagnacija, fiksacija į ŠIUOLAIKINĘ MADĄ.
Tikras pokytis būtų, jei jis mestų tą įvaizdį ir pasirinktų kažką “rimtesnio”.
Kad išdavė vienus gėjus ir tapo kitu. Dabar aišku.
Andriau, oldskului, scenos amzininkui, ipratusiam matyti senojo tipo warriora, toks staigus pasikeitimas, polinkis i siuolaikines tendencijas atrodo kaip gejishkas…nors tas gejishkas gal labiau pavartotas kaip paniekos irankis uz isdavyste…
Ar šiose senosiose nuotraukose (maždaug prieš Warrioro “pasikeitimą”) jie neatrodo [b]IRGI[/b] gėjiškai?
http://www.celticfrost.com/vcf/multimedia/lg/gallery1/19.jpg
http://www.celticfrost.com/vcf/multimedia/lg/gallery1/12.jpg
cha cha, ukishkai cia skelei:)
Taip, muzika isties svarbiau, bet kai klausaisi tamsios muzikos (siuo atveju CF albumo “Monotheist), ir matai piderastiskai atrodanti atlikeja, grupes visas (tiek muzikinis tiek isorinis) ivaizdis pasidaro xujovas. Jei buciau nemates naujai arodancio Thomo G. Warrioro, buciau naujaji CF darba iki siandien klauses.
Deja, bet man, kaip manau ir Valinnskui,svarbiau muzika. Taciau negi negalima padiskutuoti ir issakyti savo nuomone ir apie zmoniu isvaizda?
Darekas,aisku, teisingai pasake del Celtu naujo kurybinio posukio, taciau ne visiems jis yra priimtinas. Neziurint i CF praeiti, Monotheistas isties idomus darbas…
Nu poziuris kaip kokiu bobu – svarbiau shkarmalai, kaip atrodo, o ne muzika…
100% pritariu Darekui!
…aišku. Muzika, – poxui, svarbiausiai įvaizdis… ir inercija.
Na, nors pagalvokit truputį prieš ką mors rašydami. Hellhammer aišku super, bet paskutinis CF “Monotheist” nauja kokybė. Ir ne taip, kai daugelis grupių po ilgų pertraukų dročina senais savo atradimais ir tik vardo dėka stumia produktą (Tie patys VENOM, mano galva, po 1985 koncertų įrašų nieko gero nepadarė, o jų paskutinis “Metal Black” totaliai uždusęs šūdas.) CF padarė, tai ko dar nebuvo. Juoda, kieta, beviltiška ir monumentalu. Amen.
Gerai, kad VENOM atrodo beveik taip kaip anksciau :))
va va, va ta pedikishka kepuraite ir tos newmetalishkai padazytos akis, nukirpti plaukai man buvo peilis…nusivyliau…
Zjbs Hellhammer. Pamenu kaip gaves sita irasa sukdavau valandu valandas ta pacia kasete… Paziurejus i senas Warrioro nuotraukas pamatyt galima sarvus, salma ant galvos ir apverstus kryzius, o dabar kaip koks pedikas su megzta kepuraite scenoje smaukosi.
Sitas darbas ir Celtic Frost iki 85′ yra KULTAS, o kas po to tai nx.
Liudna, kad daugelis grupiu issizadejo seno ivaizdzio ir puole paskui madas :/
Messiaaahhhh!!!!!!!m/
Joooo.Kultinis darbelis.Ir visados toks isliks.Ale net seiles varva kaip noretusi gauti 1984 metu originalaus pressingo vinila… O tas 4Way Split LP jau puikuojasi mano vinilo kolekcijoje ;)