DEICIDE „The Stench Of Redemption“ – nauji vėjai ir sena smarvė

Prisipažinsiu sąžiningai, nesu šios grupės fanatas ir niekad juo nebuvau, dar daugiau – elementariai nemėgau tiek paties Bentono, tiek jo kioskelio produkcijos, o, kai grupę paliko broliukai Hofmanai, buvo galima įtarti, kad ją ištiko blogiausia – rietenos dėl pinigų. Kaip ten bebūtų, pikčiurna Bentonas gana greit ir be didesnio vargo susirado pamainą maištą laive sukėlusiems gitaristams ir į savo firmą prisiprašė Džeką Ovensą iš CANNIBAL CORPSE ir nemažiau žinomą asmenybę metalo pasaulyje – Ralfą Santorą, niurkiusį savo agregatą tokiose grupėse, kaip DEATH ir ICED EARTH.

Nauji grupės nariai įnešė ir permainų į kūrybą – naujausias DEICIDE albumas „The Stench Of Redemption“ toks nepanašus į savo pirmtakus, kad, jeigu ne toks pažįstamas Bentono baubimas, tai, ko gero, ir nesusigaudytum, su kokia grupe turi reikalų šį kartą.

Kas gi pasikeitė nuo ankstesniųjų albumų laikų? Ogi viskas! Brutalumo lyg ir nesumažėjo, būgnų sekcija, negailestingai tvatinama Stivo Asheimo, vis dar išlaiko žvėrišką tempą viso albumo metu, bet gitarų partijos labai pasikeitusios, įgavusios daugiau melodingumo, o gitarų solo tokie melodingi, tokie džiaugsmingi… Gal daug kas ims spjaudytis, išgirdę tokias permainas DEICIDE muzikoje, bet asmeniškai aš tik sveikinu naujus vėjus, nes kiek gi galima jodyti tą patį nuvarytą kuiną, kai metai po metų buvo įmanoma nuspėti kiekvieną sekantį akordą? O koks nuostabiai melodingas gitarų intro „The Lord‘s Sedition“! Ko gero, atsirado naujas muzikos stilius – melodic brutal death!

Iš esmės pasikeitė būgnų partijos – skamba grynų gryniausi blastai! Ypač daug asociacijų su true black metalu kyla klausant tokius kūrinius, kaip „Death To Jesus“, „Crucified For The Innocence“ ar „Homage For Satan“. Pagrindinės temos tapo įdomesnės ir nenuspėjamos, vokalas lyg ir išliko toks pats, bet neatrodo toks dirbtinas, koks jautėsi praėjusiame „Scars…“. Jau kas liko kaip buvę, tai pikti, ortodoksiškai satanistiški dainų tekstai, agresyvi antikrikščioniška propaganda ir pykčiu persunktas Bentono vokalas, primenantis „Scars…“ laikus.

Garsas – čia turiu šiokių tokių pretenzijų suvedimui, vokalas įrašytas „nešvariai“ ir kartais sunku atrinkti žodžius, net turint po ranka tekstus, visa kita – be priekaištų. Ritminė gitara skamba kaip senais gerais laikais, pagrindinė albumo atrama yra gitarų melodijos, ko dar nėra buvę DEICIDE kūryboje, būgnai, nors pjaustydami kosminio greičio blastus į akis (tiksliau ausis), nelenda ir taktiškai lieka antrame plane, sudarydami tvirtą stuburą gitarų darbui.

Įtariu, kad daugelis ims verkšlenti – „Ne, tai ne tie DEICIDE, kuriuos mes žinojome ir mylėjome!“, bet, ko gero, nuo šio albumo imsiu sekti jų diskografiją, nes grupė sugebėjo atsinaujinti be didesnės žalos savo grojamam stiliui, Bentonas nepabijojo naujovių ir įsileido šviežius vėjus į savo susmirdusią studiją ir, mano galva, jis tuo tik išlošė. Naujasis DEICIDE albumas toks įžūliai novatoriškas, kad net nemėgdamas šio kolektyvo statau jam aukščiausią balą. Privalu bent jau perklausyti.

Vertinimas: 10/10

DEICIDE „The Stench Of Redemption“
© „Earache Records“ 2006

1.The Stench Of Redemption
2.Death To Jesus
3.Desecration
4.Homage For Satan
5.Never To Be Seen Again
6.The Lord’s Sedition
7.Walk With The Devil In Dreams You Behold
8.Crucified For The Innocence
9.Not Of This Earth