Nežinau, ar čia man, apimtam rudeninės depresijos, visos spalvos atrodo vien tik juodo atspalvio, ar iš tiesų metalas nugrimzdo į kažkokią prarają. Scenoje vien tik seni pažįstami, viskas pabodę, o nauji stiliai neteikia jokio estetinio pasitenkinimo.

Įsivaizduoju, ką pasakytų vienas žymus lietuviško metalinio folkloro herojus, išgirdęs FREAK KITCHEN. “Kas čia per nu mietalas?” Taip, pirmasis įspūdis nieko nežinančiam apie šią grupę, ir išgirdusiam šių metų jų disko pirmuosius gabalus, turėtų susidaryti būtent toks.

Kai 2004-aisiais grupė IR laimėjo „Naujajį kraują“, buvo daug prieštaringų vertinimų, pradedant jos lygiu ir potencialu, baigiant originalumu ir verte tapti debiutantų laureatais.

Taigi taigi... Jei albumo „Reise, Reise“ laukėme 3 metus, tai „Rosenrot“ išleistas labai greitai, net nespėjau apsižvalgyti, o štai jau ir perku jį... Ką šį kartą mums siūlo vokietukai RAMMSTEIN (toliau R+) tuoj ir bandysiu išdėstyti.

Ką jūs pagalvotumėte apie grupę, grojančią jau virš trisdešimties metų, kuri naują albumą pradeda daina tokiu gana dviprasmišku pavadinimu – “Money Talks”? Dar gerai, kad ne “Money Sings”...

Nežinau kodėl, tačiau šis darbas savo laiku nesukėlė man didesnio susidomėjimo. Įrašas pasirodė 1999 metais, tačiau grupė jau buvo iširusi dėl tragiškų įvykių, tad juo viskas lyg ir pasibaigė.

Švediškoje metalo scenoje karaliaujant melodingajam metalui ar Soilworkiško klano skambesiui, rodos, nebėra nieko naujo, ką galėtų nuveikti šio regiono grupės. Bet visur esama išimčių.

Jeigu pasuktume laiką atgal ir grįžtume į 80-uosius, pirmiausia vertėtų prisiminti San Francisko sceną. Tuomet iš ten iškilo ir ilgainiui visame pasaulyje suklestėjo thrash metalas. Dabar žinome, kuo pavirto METALLICA ar MEGADETH muzika.

Lankytojas bare klausia barmeno: - O kodėl jūsų baras vadinamas plėšikų užeiga? - Palauk, gausi sąskaitą – suprasi...

„Khultinė kaina!“, - pasakė Disruptor, paduodamas man kompaktinį diską, kukliai papuoštą kažkurio iš grupės narių subine. „Tik devyni šimtai devyniasdešimt septyni centai,“ – pasakė Disruptor ir nusuko tris centus grąžos...

“Žmonija – Žemės planetos virusas!” Šie žodžiai nuskambėjo ne iš kokių nors “žaliųjų” judėjimo atstovų ar nežemiškos civilizacijos būtybių lūpų. Tik laikant rankose naująjį nenurimstančių švedų HYPOCRISY tvarinį, galima įtarti, kam jie priklauso.

Ruduo atnešė gausų derlių ne tik užsienio metalo muzikos aruoduose. Baigiantis pirmajam kalendoriniam jo mėnesiui, diską išleido ir viena vis populiarėjanti kauniečių komanda.

Ko gero, OPETH niekada nepasižymėjo kompozicijų gaivališkumu, gyvumu ar pamišusiu energingumu. Ponas Mikael’is Akerfeldt’as visada linko į kitus horizontus...

Vėlus vakaras. Aš kaip visada knisuosi internete, ieškodamas kažko naujo. Šį kartą paieškos buvo su tikslu. Ieškojau kažko, kas skambėtų energingai, agresyviai, bet kartu keltų nostalgiją.

Taip ilgai visų lauktas naujasis ARCH ENEMY darbas mane labai stipriai nuvylė... Tiesiog nerandu kitokio žodžio apibūdinti paskutinį šios švedų grupės kūrinį. Taip, M.Amottas bent jau man visada buvo puikaus gitaristo ir kompozitoriaus etalonas.

MOONRISE „Belieka tik laukti“ – tai trumputė trijų dainų demo kasetė, išleista mažos ir mažai kam žinomos „Fiasko Zone“ bendrovės iš Utenos. Kartas nuo karto paklausant šio įrašo, iškyla vis tas pats klausimas...

Oi, na ir ilgam užgulė nosį „pūvančio Kristaus“ smarvė. Šioji privertė laikinai išleisti iš akiračio reikšmingą lietuviškai metalo scenai įvykį – pagaliau pasirodžiusį jau veteranais galinčių tituluotis OBTEST diską „Iš kartos į kartą“.

Kas tai – pasityčiojimas ar rimtai? Ne, jūs tik paklausykit! Kai pirmąsyk išgirdau paskutinį misterio Furnje darbą, negalėjau patikėti savo ausimis. Nejaugi žmogus, sukūręs „Brutal Planet“, „Trash“ ir „Hey Stoopid“, galėjo sukurti TAI?!

„Aš esu vikingas“, - prisistatė viename ankstesnių albumų švedų legenda, gitaristas virtuozas Yngwie Malmsteen, šių metų birželio paskutiniąją dieną atšventęs 42-ąjį gimtadienį. Per savo 20-ties metų profesionalią muzikinę karjerą Yngwie išleido 14 albumų.

Visada patiko kaimyninės Lenkijos metalinė scena. Ši šalis jau 80-aisiais turėjo daug talentingų metalinės scenos veikėjų ir nereikia galvoti, jog tik VADER fenomenas pagimdė tą nemažą kiekį lenkiškų death metalo grupių.

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikini, kad suomiai arba gimsta su metalu, arba į šį pasaulį ateina tam, kad jį grotų. Be abejo, čia yra įvairių metalo stilių ir skirtingo lygio komandų, tačiau tikrai gerų netrūksta.

Kaip parašyta jaunojo chemiko žinyne, jei sumaišysi litrą š... ir litrą uogienės, turėsi du litrus š... Jei sumaišysi litrą š... ir toną uogienės, turėsi toną š....nos uogienės. Apie ką aš čia? Tuoj suprasite.

Galite sušerti mane pačiam dantingiausiam Nilo krokodilui, bet, kad ir kaip gerbdamas NILE, niekaip negaliu skirti aukščiausio balo paskutiniam šių death grandų darbui.

Kai buvo padarytas paskutinis įrašas nekrologe, skambantis kaip „Back from the Dead“, mažai kas tikėjosi, kad dar teks atversti šį mirusiųjų sąrašą. Bet 2005-ieji aiškiai parodė, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ turi prasmę.

Ką paprastai žada grupių atsikūrimai? Norą užsidirbti iš vardo, žaidimą nostalgijos jausmu, savęs pačių plagijavimą... Ir labai retai – tos tikrosios, originalios grupės atsikūrimą, istorijos pratęsimą nuo to taško, kur ji buvo nutraukta.

Ar muzika, esanti šiame albume, atitinka viršelį? Galiu drąsiai teigti, jog taip. Dailininkas sugebėjo puikiai atkurti tai, ką PARAGON paruošė šiais metais.

Susidaro toks įspūdis, kad roko muzikantai nemoka ilsėtis. Jei tik kuris ir ištaiko laisvo laiko nuo darbo studijoje, tai vien tik tam, kad savo noru įlįstų į dar vieną šalutinį projektą...

Janne’ui “JB” Christoffersson’ui šių metų pradžia turėjo būti nelengva. Dvi grupės, kuriose “didžioji magiškoji elgeta” atlieka vokalisto vaidmenį — GRAND MAGUS ir SPIRITUAL BEGGARS — darė savo albumų įrašus.

Ferrumo puslapiuose thrash metalo albumo recenzijų senokai nebuvo ir štai man į rankas papuolė debiutinis švedų grupės KAYSER darbas "Kaiserhof". Kadangi pastaruoju metu neteko išgirsti nei vienos kiek stipresnės šį stilių atstovaujančios formacijos...

Į pasaulinę metalo trasą ROTTING CHRIST įšoko 1993 metais, pateikdami metalo smaguriams tikrą saldainiuką – grupės debiutinį albumą „Thy Mighty Contract“. Nors kritikai jį puolė įvardinti kaip klasikinio black‘o pavyzdį...

Jon Oliva – pakankamai gerai žinomas „undergroundo“ scenos veikėjas. Karjerą jis pradėjo 1984-aisiais metais su heavy/power grupe SAVATAGE.

Sunku patikėti, kad po šiek tiek daugiau nei metus trukusios nežinios ir tylos kaip feniksas iš pelenų pakilo suomių, ko gero, reiktų sakyti internacionalinė melodingojo metalo grupė STRATOVARIUS.

JAV – netikėtumų kraštas. Tas pasakytina ir apie Užatlantės metalo sceną, kurioje gimsta kitokios mados. Štai kad ir amerikietiškas death metalas skiriasi nuo europietiško skambesio...