GRAND MAGUS “Wolf’s Return” — kažkas, atrodantis kaip vilkas, sugrįžo…

Janne’ui “JB” Christoffersson’ui šių metų pradžia turėjo būti nelengva. Dvi grupės, kuriose “didžioji magiškoji elgeta” atlieka vokalisto vaidmenį — GRAND MAGUS ir SPIRITUAL BEGGARS — darė savo albumų įrašus. Dabar jau abiejų rezultatus galima išgirsti. Apie “Demonus” jau rašiau, taigi dabar išgirskite legendą apie vilko sugrįžimą…

Tiesą sakant, mane suintrigavo jau pats albumo pavadinimas ir koncepcija. Taip, vilkas – gana nuvalkioto įvaizdžio gyvūnas, bet visgi – nepaprastai stiprus totemas daugelio šalių mitologijoje ir dažnai būna apsiaustas gana paslaptinga, nors ir dažnai pernelyg romantizuota, aureole. Bet Didžiojo Mago vilkas — tiesą sakant, ne visai vilkas. Tai — legendinis Skolas, viena iš legendinių Šiaurės pabaisų, pasaulio pabaigoje suryjanti Saulę.

Taip, albumo tema ir koncepcija — gimtoji “Didžiojo Mago” Šiaurė su savita jos atmosfera, mitologija, erdve ir istorija. Dažniausiai tokia tema populiariausia tarp norvegiškojo black metal atstovų, tuo tarpu GRAND MAGUS visa tai piešia kiek neįprastu žanrų mišiniu, susidedančiu iš energingo heavy metal ir stoner rock lydinio, senosios mokyklos doom metalo ir dar kažko — kažko, kas užkabina, bet sunku išsakyti žodžiais.

Dainų tematika varijuoja nuo krikščionybės atėjimo į Šiaurę iki devyniadienio Odino kabėjimo ant medžio, vardan išminties. Be abejo, nepamirštama ir pagrindinė — Skolo, šviesos praradimo, pasaulio pabaigos — tema. Tik nereikia pamiršti, kad visa tai — simbolizmas, o ne tiesiogiai piešiama pasaka.

“Vilko sugrįžimas” — vienas iš nedaugelio albumų, kurių dainos visiškai skiriasi viena nuo kitos — tiek kompozicijos, tiek tematikos prasme — bet vis tiek tampriai sulimpa į vieną vienetą, vadinamą albumu. Todėl ir norisi pasakoti beveik apie kiekvieną.

Albumo pradžia – stiprus, energingas, tiesiog su savimi nusinešantis “Kingslayer”. Draivas liejasi per garsiakalbių kraštus. Aiškus ritmas, energingi rifai, lokiškas prikimęs vokalas, gyva energija… Be viso kito — ir pakankamai sunkus: optimizmo ir šviesos čia nėra, tiesiog kraujas, purvas ir kova dėl valdžios. Būtent — dėl valdžios, o ne dėl religijų-ideologijų, kaip visąlaik bandoma primetinėti lengvatikiams. Karalius mirė. Tegyvuoja karalius! Ir ciklas sukasi per amžius… Tiesą sakant, pirmoji kompozicija gana apgaulinga — nuteikia, daro klaidingą įspūdį, kad visas albumas bus greitas, energingas, judrus. To visame albume tikrai netrūksta, bet visgi ne tokiomis dozėmis, kaip įžanga nuteikia…

Ilgai galvojau, kaip geriau iliustruoti antrąjį albumo gabalą “Nine”. Gal ir sugalvojau. Bet iškilo klausimas — įdomu, kiek realiai žmonės įsivaizduoja šamanizmą? Kas yra šamanas? Ir jei jūs sutinkate, kad šamano kelionė yra kelionė transe po save patį, savo paties erdves, naudojant kažkokius simbolius, kartojant vaizdines, balsines ar dar kokias kitas mantras, galbūt jūs suprasite sąvoką “metalinis šamanizmas”. Monotoniški, bet pakankamai sunkūs rifai, lygus ritmas, į transą tarsi varantis pseudopriedainis “wield the sword”… Dainos tema — savanoriška devyniadienė Odino mirtis. Mirtis vardan atgimimo, vardan atgimimo tobulesniu, nei buvai prieš tai. Odinas paaukojo save patį vardan savo paties išminties. Gabalas nieko nesiūlo, nieko nemoko, nieko neliepia, tiesiog interpretuoja mitologinį faktą. Kaip tai priims klausytojas, priklauso nuo paties klausytojo. Turiu pripažinti, kad tai vienas geriausių ar įtaigiausių mano girdėtų gabalų Odino tema.

Ketvirtasis albumo takelis — titulinis. Skolo sugrįžimas. Skolas — vilkas, kuris persekiojo dangumi riedančią saulę. Per pasaulio pabaigą — Rangnaroką — Skolui buvo skirta nasrais sučiupti saulę ir ją praryti, tačiau prieš tai Saulė turi pagimdyti tokią pat gražią ir galingą dukterį, kuri šildys ir apšvies naująją žemę, iškilsiančią iš jūros po Pasaulio Pabaigos. Sugrįžimas. Jei traktuosime, kad Ragnarokas jau yra įvykęs (pačioje šiaurės šalių mitologijoje tai gana ginčytinas klausimas), tuomet Skolo sugrįžimas — antroji pasaulio pabaiga. (Skamba juokingai? Nepergyvenkit, pagal actekus, mūsų žemelė jau patyrė tris pasaulio pabaigas). Ir vėl — tamsa… Tamsa nebūtinai apšviestumo prasme. Pasižiūrėkime, kas dabar vyksta pasaulyje. Tiesą sakant, kas vyksta pasaulyje paskutinį šimtmetį. Du Pasauliniai karai, nusinešę milijonus gyvybių (ne tik kovos lauke), lokalūs konfliktai… Per vieną šimtmetį nenatūralia mirtimi mirė beveik du milijardai gyventojų. Ar nepanašu į pasaulio pabaigos artėjimą? Ar nepanašu į Skolo bandymą sugrįžti? Gal jau ir į patį sugrįžimą? Gal ir ne. Menininkų nesupaisysi… O grįžtant prie gabalo — iš visų albumo gabalų man jis panašiausias į pirmąjį — “vedantįjį” — su nemažu draivo kiekiu, energingumu, nuotaika, simbolistiniu epiškumu. Ne, čia nepasakojama, koks Skolas yra piktas, pavojingas ir blogas. Čia tarsi trumpais atskirais epizodais nupasakojama pasaulio pabaiga. Kažkodėl kyla asociacijos su garsiuoju einšteiniškuoju anekdotu, kur klausiama, kuo kovosime trečiajame pasauliniame kare. Iš tiesų, neaišku, kuo kovosime trečiajame, bet bus labai gerai, jei ketvirtajame jau vėl galėsime kovoti geležimi ir ugnimi. Būtent tokie mūšio epizodai ir išlenda ketvirtojoje albumo dainoje…

Penktasis albumo gabalas — norisi sakyti, kad grynas vikingiškos filosofijos apsireiškimas, bet visgi ne. Pernelyg intelektualus. Tiesą sakant, tai kompozicija, ko gero, labiausiai suprantama tik patiems Didiesiems Magams. Tad belieka pakomentuoti muzikinę pusę… O ji — masyvi, pilna savotiškos energijos. Muzikinė bazė — klasikinio heavy ir kažko, turinčio sludge elementų, lydinys, vokalo dėka įgaunantis ir kažkokio sunkiai nusakomo epiškumo. Taip į molą trankosi bangos, taip taranas trenkiasi į vartus. Kompozicija pulsuoja: smūgis — įsibėgėjimas — smūgis — įsibėgėjimas

Sekantis, šeštasis albumo gabalas — trumpiausias, ko gero, labiausiai išsiskiriantis ir labiausiai intriguojantis visame albume. Ilgokai užtrukau, kol išsiaiškinau, apie ką visa tai ir kodėl. Todėl neatimsiu atradimo džiaugsmo iš tų, kurie susidomės. O tiems, kam jis nerūpės — galės tiesiog nekreipti dėmesio. Tik reikia paminėti, kad albume yra palyginus daug intarpų – instrumentalų, atliekančių jungiamąją funkciją tiek muzikine, tiek siužetine prasme. Teko girdėti nuomonių, kad jie labai iššoka iš grupės konteksto. Bet gal kartais tokia ir yra jų paskirtis?..

Paskutinis, finalinis albumo gabalas. Vilko sugrįžimas, antroji kompozicinė dalis. Instrumentuotė, piešianti itin tamsiomis spalvomis. Tokiomis tamsiomis, kad net džiaugiesi, jog tai — vien tik kūrėjų fantazija. Jei reikėtų dainos, iliustruojančios pasaulį iškart po jo “pabaigos” — branduolinio karo, išskirtinės epidemijos, bet ko, sukelto paties žmogaus — šis gabalas tiktų labiausiai.

Viską apibendrinant GRAND MAGUS “Wolf’s Return” — vienas geriausių ne tik šių metų, bet ir apskritai bent jau mano girdėtų albumų. Suprantamas ir pamėgstamas tikrai ne po pirmojo perklausymo, bet turintis kažkokią intrigą, kabliuką, laikas nuo laiko kviečiantį perklausyti dar ir dar… Galbūt tai veikia ne visus, bet visgi reikėtų išbandyti kiekvienam…

Atskirai norėčiau paminėti albumo bukleto apipavidalinimą – idealiai pritaikytas prie muzikos atmosferos, netgi ją papildantis. Puikus pavyzdys, kiek daug gali reikšti tie keli popieriaus lapeliai, kurių albumus besisiurbiantieji skaitmeniniu būdu paprastai net nepamato. Taip sakant, vienas iš (tarp kitko, ne tiek jau ir mažai) atvejų, kai visas albumas atsiskleidžia tik turint jį “tikrą” ir “pilną”.

Vertinimas 11 iš 10 galimų!

GRAND MAGUS „Wolf’s Return“
Rise Above Records 2005

1. Kingslayer
2. Nine
3. Blodörn
4. Wolf’s Return
5. Blood Oath
6. Järnbörd
7. Repay in Kind
8. Hämnd
9. Ashes
10. Light Hate
11. Wolf’s return Part II