Diskas po visų aštuonerių metų tylos. Ar nesugižo rokenrolas? Ar Brianas dar neužkimo? Ne. Bet tenka pripažinti, elektros įtampa gerokai sumažėjusi. Ne, nieko tame labai blogo nėra, visgi tai tie patys AC/DC, bet...

Dėl ko geležgalviai mėgsta death metalą? Spėju, dėl jo masės ir negatyvaus, nihilistinio emocinio užtaiso. Ar bent jau taip buvo 9-10 praeito amžiaus dešimtmetyje, kai Švedijoje susikūrė GRAVE. Šiemet grupė pristatė savo aštuntąjį studijinį darbą. Po dvidešimties metų nuo pirmojo savo demo.

Atsimenate, dar prieš „St.Anger“ pasirodymą Larsas, Džeimsas, Kirkas ir Robertas visais varpais skalambijo, kad tuometinis naujausias jų darbas labai nudžiugins senus grupės fanus. Vėl išgirdęs pažadus apie senąjį grupės skambesį, negalėjau nulaikyti ironiškos šypsenos...

Ar MOTÖRHEAD gali sukurti blogą albumą? Viskas priklauso nuo to, ar MOTÖRHEAD patinka, ar ne. Taip, apie jų albumus galima kurti anekdotus, bet visada gali būti tikras - gausi būtent tai, ko iš jų tikiesi.

Pradėsim nuo esmės: šįkart didieji magai nepasiūlė klausytojams nieko nei labai naujo, nei pribloškiančio. Kažkas panašaus į „geriausių dainų“ kompiliaciją, tik kad visi tekstai ir rifų kombinacijos naujos. Bet viskas pakankamai atpažįstama, turbūt net ir pernelyg.

Uždavus klausimą „Graikija ir metalas. Kas?“, daugelis turbūt nesusimąstydami atsakytų: "Roting Kraaaaist!" Teisingas variantas. Bet tik vienas iš kelių galimų.

Jei visą albumo apžvalgą reikėtų sutraukti į vieną sakinį, jis būtų toks: „albumas, idealiomis proporcijomis apimantis viską, ką geriausio gali pasiūlyti metalinė muzika“. Lyrika, riaumojanti agresija, sudėtinga, bet ir emocijų, dvasios į antrą planą nenustumianti kompozicija. Netgi ir „nemetalas“, taikliai „įsipaišantis“ į bendrą grupės skambesį.

Tiesą sakant, diskas įtrėškė mane giliai giliai į kėdę. Pastarąją beveik sulaužydamas. Ko jau ko, bet tokios masės iš tiek metų grojančios, klasika tapusios grupės, nesitikėjau. Paprastai tokiame amžiuje jau laikas kurti visokius progresyvus, eksperimentuoti, bet ne daužytis ta jėga, kuria pulsavai prieš porą dešimtmečių.

Pirmoji mintis, išgirdus naujojo MEKONG DELTA albumo pavadinimą, buvo – ką, progressive thrash, ir dar paveiktas H.P. Lovecrafto?.. Nerealu! Ir visgi, pasirodo, nevisai...

Turbūt ši recenzija bus ta, kuri padės „Rimi“, „Maximai“, „Iki“ ir „Norfai“ pelningai utilizuoti supuvusias pomidorų atsargas. Su ja greičiausiai nesutiks absoliuti dauguma skaitytojų ir senųjų suomių fanų.

Egiptoamerikiečiai NILE tvirtina, kad paskutinysis albumas – kol kas geriausias darbas jų diskografijoje. Bet tai mėgsta sakyti beveik kas antra grupė kiekvieno naujo albumo pristatymo interviu.

Nuo koncerto praėjo daugiau nei mėnuo, bet atsiminimai neblėsta. Manau, galima drąsiai teigti, kad brazilų pasirodymas buvo vienas kertinių ir labiausiai vykusių koncertų 2007-ųjų Lietuvos sunkiojoje scenoje.

Albumo pavadinimas puikiai atspindi visą įrašo dvasią ir idėją: pasišlykštėjimas pasauliu, savimi, veidmainyste, karu, žmonija ir panašiais dalykėliais tiesiog trykšte trykšta iš naujausio MEGADETH darbo.

Nežinau kaip kitiems, bet man Velykos jau pradeda asocijuotis su roko muzika. 2006-ieji - itin energingas SODOM trašyzmas, 2007-ieji - kažkiek nostalgiškas, bet tikrai rokeriškas SCORPIONS šou.

Pagaliau, po trejų metų pertraukos suomiškieji troliai (tik stūgaujantys visgi švediškai) vėl išeina palėbauti į žmonių pasaulį. Su nauju balsu, bet su... ne, negaliu pasakyti, kad su visiškai senu skambesiu.

Prisipažinsiu, HUSKVARN – dar viena patirtis, kai pirmasis įspūdis visiškai neatitinka galutinės nuomonės. Na, bet patys pasakykit, kiek jūs rimtai žiūrėtumėte į grupę, pasivadinusią HARLEY, COLT 45 ar kaip kitaip?

Kai kas sako, kad pats tikriausias black metalas yra tas, kuris jau praeityje. Ko gero, sunku būtų su tuo ginčytis. Juolab, kad naujausias graikų, regis, ne taip jau seniai viešėjusių ir Lietuvoje, albumas tikrai nepretenduoja į kanoninius-klasikinius darbus...

Kartais net sunkoka iškart įsivaizduoti, kokių stilistinių požanrių mišrainių esama. Jazz death metalas šiais laikais jau nebe taip intriguoja, pagan doom irgi jau ne toks retas egzempliorius.

Grupė gal nebūtų sukėlusi tokio susidomėjimo, jei ne viena tokia šiek tiek pikantiška detalė: pagrindinė grupės vokalistė yra moteris. Kas čia pikantiško, juk tokių grupių yra dešimtys? O imkit ir paklausykit patys.

Šis darbas, oficialiai pasirodysiantis tik kitąmet — gyvas įrodymas, kiek stipriai pirmąjį įspūdį gali sudaryti įprotis, įvaizdis ir lūkesčiai. Kad ir ką sakytų pavadinimas, naujausias THERION diskas su gotika neturi nieko bendro.

Stipriai epiška. Ne per lyriška. Pats tas tam laikui, kai lapai jau nebe romantiškai krenta, o pradeda visai neromantiškai pūti ir taip savotiškai kvepėti.

Su kuo jums asocijuojasi grupė INSOMNIUM? Man pačiam – tikrai ne su Suomija, sauna ar kitais nacionaliniais rusų medžioklės ar žvejybos ypatumais, o tik su klubu „Pepsi-Zet“...

Internete galime prisirankioti daugybę rekomendacijų, nuo ko „geriausia pradėti klausyti metalą“. O štai aš pateiksiu rekomendaciją, nuo ko pradėti geriau nereikėtų. Tai šiemetinis britų SIKTH albumas aliteratyviu pavadinimu „Death of the Dead Day“.

Kaip lengviausia apibūdinti naujausią norvegų BORKNAGAR albumą? Iš tiesų, tai gana nesunku. Pasiimam priešpaskutinįjį „Epic“ ir iš jo išoperuojam elektrizuotas gitaras, septynis nuošimčius perkusijos ir prisodrinam fleitos partitūromis.

Kažkada ties metų viduriu buvau nusprendęs, kad šie metai visgi nepasižymi itin gerų albumų gausa. Laimei, keli įrašai pakeitė tokias pesimistiškas nuotaikas. Ilgai lauktas norvegiškojo black metalo korifėjaus Abbatho projektas “I” — vienas iš tokių.

Populiariojoje literatūroje yra toks neoficialus terminas, kaip “lengvas skaitalas”. Kai suskaitai, patiri kažkokį trumpalaikį, bet ilgiau neįsimenantį malonumą, o po to pamiršti iki sekančio skaitymo.

Reikia pasakyti, kad šiame AMON AMARTH albume išlaikytas savotiškas balansas: kiek šiaurietiškai didingai skamba dainų pavadinimai, tiek monotoniška pati muzika.

Būna taip – klausai visokių intelektualybių, progresivybių, o ausis ima ir užsinori ko nors aštresnio, paprastesnio, ko nors atsipalaidavimui po suknistos darbo dienos ar tiesiog šiaip kaimynams ar po laiptines klaidžiojantiems sektantams pagąsdinti...

Nors viršelis nuteikia ir linksmai, visgi emocijos, užgriūnančios perklausius diską, nėra tokios optimistiškos, kokių norėtųsi... Toks jausmas, kad albumas kurtas mechaniškai, iš įpročio, be jokio įkvėpimo.

Taip pat skaitykite „A Twist in the Myth“ – legendos kuria legendas Ar grupė gali persistengti su melodingumu, su muzikos, instrumentų

Išdavystė! Ir dar iš norvegų (!) tarpo!!! Kur tas šiukšlinas garažinis skambesys, kur tas „raw“ idealas, ateinantis iš šnypščiančių kasetinės kokybės įrašų, kai svarbiausia ne kaip moki grot, o ką nori pasakyti apie šėtoną ar kokią bažnyčią agituoji supleškinti?

Reikia pripažinti, pirmąkart susidūriau su tokia neįprasta baimės forma. Imi diską, žmogau, kišiesi sau į... khem, grotuvą ir neramu dėl to, ką ten išgirsi.

Apibūdinant visą albumą keturiais žodžiais, jį galima pavadinti „dar vienu SATRIANIO albumu“. Iš tiesų, viskas tuo kaip ir pasakyta - kas nenori detalių, gali toliau nė neskaityti.