Albumai
WITCHERY „Don’t Fear the Reaper“ - poetiškas thrash?
Kartais net sunkoka iškart įsivaizduoti, kokių stilistinių požanrių mišrainių esama. Jazz death metalas šiais laikais jau nebe taip intriguoja, pagan doom irgi jau ne toks retas egzempliorius. Atmospherical brutal deatho nėra itin daug, bet jis egzistuoja. O visai neseniai į ausis pateko dar vienas melomaniškas “vinigretas” lėkštelėje – atmosferiniai, galbūt kiek gotiški trašystai WITCHERY iš Švedijos.
Grupė ne itin produktyvi, per dešimt metų — vos keturi albumai, bet jos narių sąrašas — jei ne keliantis pagarbą, tai bent atkreipiantis dėmesį. Patrik Jansen iš BRUJERIA ir THE HAUNTED, Sharlee D’Angelo iš ARCH ENEMY ir MERCYFUL FATE, Martin Axe iš OPETH ir BLOODBATH. Gal kiek mažiau kuo turi pasigirti tik vokalistas Toxine ir gitaristas Richard Corpse.
Kaip apibūdinti paskutiniojo šių skandinavų albumo stilių? Taip, grupės fundamentas – šiuolaikinis thrash metalas, bet didžiausią akcentą duoda galbūt kiek ir gotiška atmosfera, tamsuojanti tiek muzikoje, tiek tekstuose. Ir toks lydinys tikrai įdomus.
Regis, kas bendro gali būti tarp energingo, purvino, atžaraus thrasho ir emocingumo, atmosferiškumo, šešėlių žaismo? O visgi yra. Ir kaip rodo faktai, visa tai įmanoma sėkmingai suderinti, nepaverčiant skambesio anekdotu.
Ne, ko gero, šis darbas nepatiks trve trašystams. Pačiu skambesiu jis gal kiek panašus į kokį nors melodiškąjį death, tik viskas gerokai griežčiau, daugiau smūgio, dūžio, sukaustymo. Nemažai tam įtakos turi kulkosvaidiškas mušamųjų kalenimas, ryškūs kai kur šmėkščiojantys net “slėjeriški” gitaros rifai.
Kas labiausiai užstringa po pirmųjų albumo perklausymų? Atmosfera. Ne tiek purvina, kiek tamsu. Susidaro (galbūt kiek ir apgaulingas) gilumo įspūdis. Įniršį čia keičia ilgalaikis pyktis, artėjama link absoliutesnio blogio įvaizdžio.
Tematika. Tiesą sakant, labiau tiktų kokiems nors occult blackeriams. Taip, grupės pavadinimas neatsitiktinis. Ritualai, žvakių šviesa, užkeikimai, iš liepsnų kylantys visokie padarai, šiek tiek mitologijos. Yra ir sunkiai (ar kaip tik – itin laisvai) interpretuojamų abstraktybių. Neišvengta “seitan” temos…
Viską sudėjus, bent jau kelis pirmus kartus klausytis įdomu. Vėliau, įtariu, gali ir atsibosti. Bet pabandyti, mano manymu, verta.
Vertinimas: 8,6/10
WITCHERY „Don’t Fear the Reaper“
© „Century Media“ 2006
1. Disturbing the Beast
2. Stigmatized
3. Draw Blood
4. The Ritual
5. Ashes
6. Plague Rider
7. Damned in Hell
8. Crossfixation
9. The Wait of the Pyramids
10. Immortal Death
11. Styx
12. War Piece
13. Cannonfodder
Komentarai
Perklausiau ir tikrai patiko. Kokiu cia stiliu maisalyne, paliksiu spresti musu garbingiesiems zanru, stiliu, postiliu, pozhanriu ir pan. superekspertams. Svarbiausia, kad vezha!
Aciu, Adi, uz nurodyta gera grupe.
“Na, Adi, rodos pačiam klaidų komentavimas po straipsniais nėra naujiena.”
Tai kad čia ne klaida.
“Patikek manimi, NEBUTINA buti filologu, kad sitaip patikrinti ir paruosti redagavaimui darba.”
Iš tiesų, nebūtina. Bet kadanagi pačiam dabar tenka per dieną po keliolika kartų susidurti su taisyklingais tekstais, paruoštais oficialiajai spaudai, jaučiu tokiems stiprią alergiją. Ir tikrai nenorėčiau pamatyti tokio Ferrume.
Manyčiau, dabartinis stilius skaitosi ir įdomiau, ir gyviau.
Patikek manimi, NEBUTINA buti filologu, kad sitaip patikrinti ir paruosti redagavaimui darba.
Sunkiai, manyčiau. Kiek tarp mūsų filologų?
Noreciau, kad nors syki (grynai del eksperimento) kurio nors albumo recenzija butu redaguota remiantis griezciausiomis lietuviu kalbos rasybos, skyrybos, stiliaus ir kalbos kulturos taisyklemis.Idomu, kaip atrodytu…
:)))))))))))) vinegretija
Na, Adi, rodos pačiam klaidų komentavimas po straipsniais nėra naujiena. Iš ten gi khultinis “no offence”
Smagu, kai muzikos portale kyla diskusijos dėl kalbos kultūros ir rašybos, o ne vien dėl muzikos :)
“Vinigretas” (būtent, ne “mišrainė” ir ne “vinegretas”) buvo pavartotas sąmoningai, su aliuzijomis į sovietines šventines tradicijas (recenzija rašyta kaip tik per šventes ;). Tikėjausi, kad tai tik pridės “pripravos”, deja, pasirodo, kai kas viską mato išties tiesmukišai ir rimtai. Su kuo ir sveikinu m/ :E
Liuzeriui:
nebijok:) mišrainė tai mišrainė…Geros ir tau.
Vinegretas yra trve balta misraine:)
Siaip tai nevartotini abu:
http://www.vlkk.lt/konsultacijos/konsultacija.6672_1.html
Tik pas mus leidziama daugiau nei leidzia VLKK.
O apskritai, bijau, kad ne vinigrete tavo kabinejimosi prasme :) Tad geros dienos.
Liuzeriui:
www.zodynas.tk “vinegretas [pranc. vinaigrette - toks padažas] mišrainė – šaltas valgis iš gabaliukais supjaustytų daržovių, mėsos arba žuvies, uždarytas actu, aliejumi, grietine; 2*. mišinys, kratinys.”
Jei turi kitų šaltinių, gali pasidalinti, but įdomu.
Kvlt grupė egzistuojanti jau senokai ir su kultiniais nariais.:)
Nenusotabu, kad okultizmo ir satanizmo nemažai, nes ir narių dauguma iš SATANIC SLAUGHTER. Dėl blackovų vokalų ir tekstų kartais jų stilius dar įvardijamas thrash/black metal.
> Ypatingai patiko “vinigretas”… Šiaip jei tiksliai tai vinegretas…
Jei tiksliai, tai pasitikslink ;) Nes rasosi ir taip, ir taip.
“Jazz death metalas…pagan doom…atmospherical brutal death” …
Pasijutau kažkoks pasimetęs prieš tokią “keistų” muzikinių terminų gausą. Gal čia kalėdinio persirijimo ir Naujamečio šventimo rezultatas?
Ypatingai patiko “vinigretas”… Šiaip jei tiksliai tai vinegretas…Kaip ir reportas…
kažkaip po “restless & dead” beigi “witchburner” nebekabina mažęs šis grupsas, nors kažkada buvo ogogo…
Įdomu, įdomu.