SEPULTURA - braziliškas kapas amfiteatre

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Nuo koncerto praėjo daugiau nei mėnuo, bet atsiminimai neblėsta. Manau, galima drąsiai teigti, kad brazilų pasirodymas buvo vienas kertinių ir labiausiai vykusių koncertų 2007-ųjų Lietuvos sunkiojoje scenoje. Ir nors buvo galima prisiklausyti pačių įvairiausių nuomonių – ir apie garso kokybę, ir apie renginio reikalingumą išvis, šių eilučių autorius yra iš tų, kurie renginį vertintų vienuolika iš dešimties galimų balų.

Sunkioji liaudis labai mėgsta lyginti. 92-ųjų SEPULTUROS koncertą Vilniuje su šiemetiniu pasirodymu „Metalmanijoje“, pastarąjį – su brazilų vizitu Vilniuje. Kadangi pats galiu palyginti tik du paskutiniuosius, legendinio „trve“ koncerto su milicijos miniomis teks neminėti. Ir be ilgų išvedžiojimų aukštesnį įvertinimą duočiau lietuviškajam. Žinoma, iš dalies dėl daugybės subjektyvių priežasčių – pradedant savais lietuviškais „snukiais“ visur aplinkui ir baigiant pusvalandžiu, per kurį po koncerto pasiekiami namai. O dėl objektyvių…

Pagrindinis koncerto minusas – aiškiai per maža salė – kartu tapo ir nemenku pliusu: visgi stebėti brazilų ketveriukę iš kelių ar blogiausiu atveju keliolikos metrų atstumo yra žymiai maloniau, nei iš kelių dešimčių. Žinoma, tai turėjo įtakos ir tikrai neblogai grūsčiai salėje, bet amfiteatrinė salės struktūra visgi suteikė ir neblogą matomumą pasirinkusiems vaizdą, o ne trve pirmąsias eiles.

„Sepai“ pasirodymą pradėjo toli gražu ne nostalgiška nata. Pirmasis gabalas – „Dark Wood of Error“ iš paskutiniojo albumo tvojo naujosios SEPULTUROS jėga. Esu liudininkas, kaip ne per toliausiai įsitaisęs kūtvėla su jau žylančiomis sruogomis atsisuko į panašaus amžiaus draugelį ir sustaugė į ausį: „nu, gal ir ne devymantri, bet gerai kala, b#@%!” Net ir senoliai užskaito? Manau, tada nesunku nuspėti „jaunimo“ reakciją…

Brazilų koncerto dainų sąrašas sudėliotas tikrai puikiai: be pernelyg didelių nostalgijų praeičiai, bet su pagarba klasikai (jau antrasis gabalas – benzino kanistro švystelėjimas į laužą: „Refuse/Resist“) ir jos fanams. Bet visgi tenka pripažinti, pirmoje koncerto dalyje ryškiai dominuoja naujųjų albumų gabalai.

Į akis krenta tai, kad vyrai, būdami pasaulinės sunkiosios scenos žvaigždėmis jau daugiau nei du dešimtmečius, visiškai neserga žvaigždžių liga. Galbūt Andreas pradžioje atrodo ir kiek šalčiau, užtat Derrickas nuo pat pirmosios sekundės scenoje su publika bendrauja lyg vakar būtų sėdėjęs prie to paties staliuko kokiam nors „Apuoko“ atitikmenyje (po paties koncerto toks įspūdis tik sustiprėja ;).

Darosi karšta. Tiek salėje, tiek scenoje. Įspūdingo dydžio juodaodis prakaito dėka jau blizga lyg nulakuotas, aikštelė priešais sceną tampa kuo tikriausia silkių statine ne tik tankumo, bet ir sūrumo prasme. Laikas nuo laiko čia dar kažkaip sugeba pravinguriuoti miniatiūrinės padavėjos su alaus taurėmis ir bokalais, skirtomis VIPinėms vietoms (ot laikai Lietuvoje atėjo… sėdi žmonės minkštasuoliuose prie staliukų, gurkšnoja alų iš stiklinės taros ir stebi gyvai grojančią SEPULTURĄ… Kas toliau? IRON MAIDEN stebėjimas iš šezlongų?.. :D ). Virš žiūrovų galvų prasideda stagediverių mėsmalė, linksmai atrodanti ir iš viršutinių „Galaxy“ terasų.

Viso koncerto aprašinėti neverta. Garsas, kaip paaiškėja iš vėlesnių komentarų ir žiūrovų įspūdžių, visiškai priklauso nuo vietos, kur esi. Šio teksto autoriui SEPULTUROS koncertas buvo geriausiai įgarsintas iš šiemet lankytų analogiškų lietuviškų renginių, tuo tarpu galima rasti ir visiškai priešingų pasisakymų. O kas koncerte įsimena labiausiai?

Žinoma, „Roots Bloody Roots“, privertęs visą salę orgazmuoti pačioje koncerto pabaigoje. Karščio, prakaito ir šėlsmo pikas, kai net sėdintys minkštasuoliuose pašoka ir puola kratyti viską, ką turi ant galvų, ir pritariamai kriokia „rūūūūts blady rūūūūūts“. Iš viršutinių amfiteatro aukštų byra (pilni) bokalai, (gandai sako, kad nudrimba ir vienas žmogelis), visa salė šokinėja, kreta, purtosi ir staugia. Deja, tai ir yra pabaiga. Bet gera pabaiga.

Tad kaip apibendrinti? SEPULTURA koncertuose tikrai neprisirišusi prie žilos garbingos praeities ir drąsiai groja paskutinių, tegul ir užkietėjusiems geležgalviams idėjiškai nepriimtinų albumų repertuarą, kuris gyvai skamba tikrai uždegančiai. Šalia to nepamirštama ir „klasika“. Beje, pats gana ilgai kritiškai vertinęs Derricko vokalinius sugebėjimus, dabar atsiimu savo žodžius (tiesą sakant, tai dariau jau po „Metalmanijos“) ir daužau kumščius į stalą, kad jis kuo puikiausiai tinka tiek į brazilų kvarteto frontmeno, tiek į vokalisto pozicijas.

Na, ir pamoka ateičiai: visgi, jei bilietų kiekis ribotas, tikrai neverta atidėjinėti jų įsigijimą pačiai paskutinei dienai. Visiškas bilietų išpardavimas Lietuvos sunkiojoje scenoje – jau istorinis faktas. Ir, manau, ne paskutinis.

P.S. Ei, Ferrumo projektai, tai kaip ten dėl tų IRON MAIDEN ir šezlongų?..