Albumai
AGALLOCH “Ashes Against The Grain” - rudeninių nuotaikų kolekcija
Stipriai epiška. Ne per lyriška. Pats tas tam laikui, kai lapai jau nebe romantiškai krenta, o pradeda visai neromantiškai pūti ir taip savotiškai kvepėti. Albume yra visko po truputį – pradedant instrumentiniu emocingumu ir baigiant vokaliniu šiurkštumu.
Tiesą sakant, ta instrumentinio skambesio ir vokalinio skambesio priešprieša suteikia visai įdomaus šarmo albumui. Čia panyri į kažkokias rudenines svajas, čia esi už pakarpos sugrąžinamas į realųjį pasaulį. Įdomiai visa tai išdėstyta ir erdvėje — kiek instrumentuotė virtualiai išdėliota toliau nuo klausytojo, tiek Johnas Haughmas stovi pirmam plane, gal net ir per arti. Laimei, gana monotonišką pagrindinę vokalo liniją paįvairina “švarūs” backingai, atisdūrę kažkur tarp pagrindinio vokalo ir instrumentų.
Negalima sakyti, kad darbas — klišinis. Pirmoji dalis galbūt ir artimesnė tradicijai, bet antroji — pasitaiko visko. Tokie dalykėliai, kaip ritminiai laužymai, ne visai tipiniai doomui rifai ir ne visai standartinė kompozicija, tikrai egzistuoja. Kartais netgi sunku pasakyti, jog tai – doomas. Vietomis, kai kuriuose gabaluose iš “Mūsų degančios tvirtovės” ciklo galiama įžvelgti ir progresyvo elementų, net ir avangardo užuomazgų.
Maloniai išvystytas emocingumas, pasiekiamas praktiškai vien per instrumentuotę. Ne per saldu. Tiesiog – bėgantys stiklu rudeninio lietaus lašai, kuriuos kiekvienas interpretuoja pagal save. Muzika ne kažką įteiginėja, o tiesiog įduoda į rankas teptuką ir paletę, kad nusitapytum pats, ką nori. Gero gamintojo teptukus ir paletę.
Vietomis, apie albumo vidurį, pasireiškia bendram doom stiliui ne taip jau ir būdingas energingumas. Tiesa, neilgam, bet tikrai malonus (ir vykęs!) paįvairinimas. Beje, kai kur ausis pagauna ir tokius savotiškus heavy metalo sąskambius, tiek ritminėje, tiek solo partijose.
Tekstai gana abstraktūs, negausūs (čia pliusas!), pakankamai tradiciški — apie suanglėjusius paukščius, kylančius iš griuvėsių ir grįžtančius kliokiančiu krauju, apie kartų sniegą ir panašius dalykėlius. Grupė išlieka ištikima gamtos motyvams. Trumpai tariant – nieko išskirtinesnio, bet netrukdo. Jaunesniam ir jautresniam/poetiškesniam klausytojui gal ir imponuoja.
Viską apibendrinant — puikus rudeninis kokteilis, susidedantis tiek iš tradicinių, tiek ir iš požanriui ne visai būdingų elementų, meistriškai sumontuotas (na, gal tik kiek kritiškiau vertinčiau pagrindinę vokalo liniją) ir supiltas į kuklią, bet tikrai gražią taurę.
Vertinimas: beveik 9 iš 10.
AGALLOCH – „Ashes Against The Grain“
© 2006 “The End Records“
1. Limbs
2. Falling Snow
3. This White Mountain on Which You Will Die
4. Fire Above, Ice Below
5. Not Unlike the Waves
6. Our Fortress Is Burning… I
7. Our Fortress Is Burning… II – Bloodbirds
8. Our Fortress Is Burning… III – The Grain
Komentarai
bl tas CYpimas pirmoje dainoje man ir yra visas šarmas ;p O šiaip – man taip pat, “pale folklore” niekas turbut neapneš, va ten tai atmosfera! Tik ne “ruduo”, o “žiema” :)
Speigui taip pat rekomenduočiau paklausyt labiau senųjų jų darbų. Šis naujasis man ir kaip sakai geriausiai skamba gabalų pradžia, o įpusėjus jau kartais norisi perjungt.. Nu bet yra puikių vietų, lieku agalloch fanas kaip ir buvau.
Ec, tuoj pamatysim gyvai!
na aŠ KLAUSAU TIK NUO ANTROD DAINOS NES TAS CYPIMAS PIRMoje dainoje gali privesti iki savižudybes :D žiauriai per nervus eina :P
va, pamiršau apie tą us sceną pasakyt porą žodžių… kažkada ir man buvo labai keista, kad ten galima būtų surasti kažką vertą dėmesio. tuo tarpu per tuos metus, kol domiuosiu muzika, atradau tiek kokybiškų ir įdomių kolektyvų iš už atlanto, kad ohoho… ir paskutiniu metu už jav geresnę muziką daro nebent vokiečiai (aišku, čia jau asmeninio skonio reikalas).
“vat kad iš US – minusas”
Kuo?
vat kad iš US – minusas
norėjau brūkštelt recenzija bet kai kas paskubėjo …:)
anyways vienas geresnių šių metų albumų
O man atvirkščiai – visų pripažintas “Pale Folklore” beik nemėgiamiausias AGALLOCH albumas…
agalloch gali arba dievinti, arba nekęsti, ir nieko čia keisto. doom mtal gal ir būtų artimiausias stilius jiems, bet įtakoti jie dižiausios galybės ir kitų dalykų – blacko, folko, pagano, ir t.t.t.t. šių metų diskas tikrai neprastas, nors iki ankstyvųjų, kaip kad pirmosios demo “from which of this oak” ir ypač legendinio “pale folklore” vis tik netraukia…
Man taip pat patinka. Tik nesenai aplamai susipazinau su Agalloch, bet jau spejau ja pamegti, kaip ir si albuma.
Na man irgi patinka.Ne taip jau stipriai,kad klausyciau kiekviena diena,bet patinka.Tik visada jie kaip savito stiliaus kurejai kazkaip neprivercia patiketi,kad yra is U.S.
“Ashes against the grain” su ENSLAVED “Ruun” man – metų albumai :-) Fantastiška.
O man patinka.
Hm, rizikuoju uzsitraukti šios grupės gerbėjų nemalonę,tačiau man AGALLOCH muzika skamba taip,kaip atrodo jų albumo viršelis.Arba tas dabartinis ruduo,kur jau nei auksu spindi,nei dar šerkšnu pašipuošęs.Pilkuma,dumblas ir purvas.Monotoniška, su “kažkur girdėta” melodijomis ir nuobodu. Geriausiai skamba pradžioje, o kaip įpusėja ir pradeda dainuoti-norisi perjungti.
Ale doominės pakraipos grupės yra doominės-ne kiekvieno skoniui.