Albumai
JOE SATRIANI „Super Colossal“ – nei super, nei kolosalu
Apibūdinant visą albumą keturiais žodžiais, jį galima pavadinti „dar vienu SATRIANIO albumu“. Iš tiesų, viskas tuo kaip ir pasakyta – kas nenori detalių, gali toliau nė neskaityti.
O kas turi kantrybės – štai detalesni pafilosofavimai/pastebėjimai, ką skustagalvis gitaros pranašas nuveikė per pastaruosius metus. Norėdamas pateisinti kritiko pareigas, pradėsiu nuo blogų dalykų. Gal ne tiek blogų, kiek nebeįdomių.
Dar kartą pasikartosiu – tai yra tiesiog dar vienas Joe albumas. Viskas jau girdėta anksčiau, viskas atpažįstama, viskas nuspėjama. Tas pats neišvengiamas „wahas“, tas pats skambesys, tas pats braižas, kurį galėtų atpažinti net apykurtis fabriko brigadininkas, jei tik būtų girdėjęs SATRIANI anksčiau. Panašu, kad Joe hitų kūrimo laikai baigėsi tada, kai jis pradėjo tąsytis su G3.
Taip, viskas sterilu, viskas nublizginta, bet tai ir tampa pagrindine problema, kaip ir daugumoje muzikos, kur visas dėmesys skiriamas vien technikai, visiškai pamirštant pagrindinę meno paskirtį – perteikti ar sužadinti kažkokį emocinį užtaisą (wow, kaip kategoriškai nuskambėjo). Negalima sakyti, kad pas dėdę SATRIANĮ to visiškai nėra, bet tas emocingumas toks matematiškai tiksliai pagrįstas, kad net nesmagu.
Kartojasi net konkretūs elementai – jau „Strange Beautiful Music“ į ausis krito tie visi rytietiški motyvai, ypač madingi keletą pastarųjų metų (hm, panislamiškoji propaganda, matyt, daro savo), nuo jų Joe nesusilaiko ir „superkolosališkajame“. Ir nieko iš to gero, tiesą sakant. Nuobodu…
Na, ir labiausiai mane erzinantis dalykas – be Joe gitaros, visi likę instrumentai nukišti tik į tolimą tolimą foną. Iš dalies suprantu, čia gi – solisto albumas ir misteris SATRIANIS viską įrašinėjo pats (išskyrus perkusiją), na, bet ta pati gitara, be jokių išimčių iškišta į pirmąjį planą ir nė kiek nesikeičianti skambesiu per visus gabalus – tiesiog užknisa.
Užteks neigiamų emocijų, laikas pažvelgti į šviesiąją albumo pusę. O šviesos šiek tiek yra. Ir daugiausiai visą „šviesą“ sudaro draivas. Pakankamai gerai važiuoja titulinis (ir pats pirmasis albume) gabalas. Beje, ko gero, ne veltui įkištas į tokią poziciją – geresnių gabalų šiame albume bent jau man nepavyko rasti. (Loginė išvada: paklausykit šitą, jei nepatiks – galima daugiau ir nebeklausyti). Stipri bliuzo įtaka. Kai kuriose kompozicijose stipri ir smagiai limpanti prie ausų boso gitara (žinoma, to paties SATRIANIO įrašyta).
Žinoma, nebūtina sutikti su tokia nuomone. Gitaristai-„technačiai“ tikrai galėtų pažerti krūvą kontrargumentų, bet dabar jiems tai teks daryti komentaruose.
Vertinimas. Kad ir ką galvočiau, širdis neleidžia rašyti mažiau nei 7/10. Visgi vienas iš gitaros dievų, ir kol kas bent jau pats to nepaneigia. Bet daugiau duoti irgi nėra už ką.
JOE SATRIANI „Super Colossal“
© 2006 „Sony Music“
1. Super Colossal
2. Just Like Lightnin’
3. It’s So Good
4. Bedshift Riders
5. Ten Words
6. A Cool New Way
7. One Robot’s Dream
8. The Meaning of Love
9. Made of Tears
10. Theme for a Strange World
11. Movin’ On
12. A Love Eternal
13. Crowd Chant
Komentarai
Nu nezinau, as beveik su nei vienu komentaru nesutinku. Jei jums reikia tik technikos – yra daugybe labai technisku gitaristu, kurie groja super greitai ir super neidomiai. Muzikine prasme sitas albumas tikrai idomus, man tikrai labiau patiko nei praeitas, subtilesnes aranzuotes, nera jokios pakazuchos, tik gryna muzika. Beje – paprasta ir primityvu yra visiskai ne tas pats.
Satrianis niekad per daug technikos nevartojo nė vienam savo albume.Nesakau,kad nebuvo išimčių,bet pagrinde jo soliagos lėto ar vidutinio tempo ir nelabai sunkiai isimenamos.Ne tai kaip Vajus,malmstynas ar makalpinas.
“nori pasakyti ka sitame albume akcentuojama technika?”
Noriu pasakyti, kad be technikos cia nieko kito nelabai ir yra. o kad tosios demonstravimo ne per daugiausia – sutinku.
SIuo atveju galvoje turejau Satrianio kuryba apskritai
“Kas tam adziui pasidare? ;] Straipsnis po straipsnio…”
Galima butu klausima pakreipti ir taip – kas ten visiems kitiems pasidare, kad be Adzio niekas nieko neberecenzuoja? ;)
” siaip, kogero leciausias Joe albumas po “Not Of This Earth”.
argumentuok,prasau…
O man sis albumas patiko, netgi labiausiai po Extremist. Visi po Extremist seke albumai man kazkokie nuobodoki, neisiminantys, nevezantys, o vat sitas kaip tik uzkabino. O siaip, kogero leciausias Joe albumas po “Not Of This Earth”. O del tu naujoviu ir albumu panasumo, na “Engines Of Creation” tikrai skyresi nuo visu albumu, bet as jo del tu kompiuteriniu bugnu apskritai klausyti negaliu…
Kas tam adziui pasidare? ;] Straipsnis po straipsnio…Maladiec.
man isvis susidaro yspudis kad satchas buvo skubinamas albuma leist…
Iš albumo užkabino dvi dainos: tikrai nebloga pirmoji ir paskutinė…
Kitos nykios ir paskęsta savo pačių skambesyje.
man tai prasciausias Satcho darbas ir sakyciau nelabai panasus i ankstesne jo kuryba.
“dėmesys skiriamas vien technikai, visiškai pamirštant pagrindinę meno paskirtį – perteikti ar sužadinti kažkokį emocinį užtaisą ”
nori pasakyti ka sitame albume akcentuojama technika?ne velnio…ten jos isvis mazuma,gabalai primityvoki,nepalyginsi pvz su Flying In A Blue Dream ar Exremist albumai.