Albumai
ROTTING CHRIST „Theogonia“ – ir vėl kitu kampu į juodumą…
Kai kas sako, kad pats tikriausias black metalas yra tas, kuris jau praeityje. Ko gero, sunku būtų su tuo ginčytis. Juolab, kad naujausias graikų, regis, ne taip jau seniai viešėjusių ir Lietuvoje, albumas tikrai nepretenduoja į kanoninius-klasikinius darbus, dvelkiančius pagarbiu konservatyvumu, ištikimu tradicijų laikymųsi bei „gryno kraujo“ idėjoms.
ROTTING CHRIST „Theogonia“, tiesą sakant, netgi labai modernus darbas, vis dar tebesikoncentruojantis ties juodosios geležies šerdimi, bet gerokai išvarvėjęs per formos, gulinčios žaizdre, kraštus. Už tai – nuoširdi pagarba.
Ne, čia nerasime progresyvių pasažų, smegenis ardančių ritminių šuolių ar ultramodernių novatoriškų kompozicinių sprendimų. Bet tai tikrai nereiškia, kad „puvėsiai“ stovi vietoje. Toli gražu ne.
Kaip ir ankstesniuosiuose albumuose, didelis dėmesys skiriamas gerokai ambientiškai atmosferai, praktiškai jau tapusiai grupės „firminiu parašu“. Ne, su tikruoju ambientu nieko bendro, tiesiog atmosfera liejama ne tiek akordine, kiek ambientine, „plaukiojančia“ garso linija. Tam naudojamos ne vien gitaros — greičiausiai neapsieita be elektroninių sintezuojamųjų ar bent jau pro neblogą efektų krūvelę „pravarytų“ garsų.
Turbūt tai ir yra pagrindinis skirtumas — melodinė atmosferinė dalis tolsta nuo gothic, o kažkuo artėja prie black. Šiek tiek jaučiamas ir pakankamai nežymus industrial prieskonis. Yra ir tikrai vykusių, bet jau sunkiau apibūdinamų gitaros solo partijų. O jei visgi bandytume apibūdinti – kažkas tarp heavy ir doom…
Patys gabalai tikrai įdomūs ir dauguma — stiprūs. Mano supratimu, turėtų patikti tiek didesniems „trve“ black, tiek jau pragyvenusiems šį etapą klausytojams. Atšiaurus, beveik nemelodingas pagrindinis vokalas, gana nesudėtingi, bet gerai sukomponuoti ir techniškai įgroti rifai. Tematika — tiek absoliutesnis, tiek „konkretesnis“ okultizmas.
Kaip dabar gan madinga, neapsieita be rytietiškų motyvų, tik šįkart rytams suteiktas atėnietiškas ar bent jau stipriai sueuropintas atspalvis, o tai tikrai sudomina. Be to, tuo tikrai nepiktnaudžiaujama. Yra neryškių, vėlgi ambientinių choralų.
Dėmesį atkreipia albumo vieningumas. Taikliai parinkti rifai ir jų dalinis pasikartojimas iš pradžių gal kiek ir nustebina, bet, klausant nebe pirmąjį kartą, nuteikia tikrai maloniai. Norintiems suprasti, kas čia bandoma pasakyti, tiesiog patarčiau paeiliui perklausyti „The Sign of Prime Creation“, „Keravnos Kivernitos“ ir „He, The Aethyr“.
Paskutinis žodis? Nesu didis black metalo fanas, bet jaučiu stiprų potraukį įsigyti pilną ir oficialią šio disko versiją. Paskutinysis graikų tvarinys turi praktiškai viską, ko galima reikalauti iš sunkiosios muzikos: gilumą, energingumą, tamsumą, originalumą, draivą, pyktį ir kitas teigiamas emocijas. Ir svarbiausia — grupė net ir po tiek metų nestovi vietoje, o vis dar suranda, kur tobulėti. Duok velnie daugiau tokių… m/
Pats pats paskutinis žodis? Heh, gera metų pradžia! ;)
Vertinimas: 9,6/10
ROTTING CHRIST “Theogonia”
© 2007 Season of Mist
1. The Sign of Prime Creation
2. Keravnos Kivernitos
3. Enuma Elish
4. Gaia Tellus
5. Helios Hyperion
6. Nemecic
7. He, The Aethyr
8. Phobos’ Synagogue
9. Rege Diabolicus
10. Threnody
Komentarai
super albumas.
O albant apie Threnody, tai butinai klausau paskutine, kad istrigtu tas albumo gilumas, jauciuosi labai neispruses, paskaicius kai kuriuos komentus, todel neiseina vaizdingai apibudint Rotting’o, truksta zodziu, ziauriai dekingas vienai panelei Kristinai, jog pasiule paklausyt sia grupe )) , neprasilenkiau su grynuoliu puveku Kristum )
jie verti 10.1 ir daugiau, sitas albumas ju tobuliausias darbas, pirmas metalo albumas, kurio bent viena daina istrint butu nuodeme )
Tikrai dosniai atseikėjo Jėzus geros muzikos su šiuo darbu. Kaip prikausto dėmesį su pirmais rifais, taip ir nepaleidžia iki pat galo. Dėkui, už „užrodymą“. :)
is tiesu super!
o sanctus diavolos man taip pat visiskai nepatiko :/
o vadinti kazka jaunuoliu (turint galvoje, kad jaunuolis yra 20-30), paciam juo bunant, nera tikslinga :)
O kodėl katarui, tokiam lietuvių kalbos ekspertui, pirma nepradėjus naudoti dižiųjų raidžių, ir po to kabinėtis? Beje, Brotheris tau, katarai, pastabą dėl lietuviškų raidžių sakė.
Adi, teisinga lingvistikos pamokele :) keista jog 22m. burn’as nežino kuriame gyvenimo etapui priklauso…Turbūt nesidomi/nesimokė sociologijos :) Na bet juk negali visko žinoti..
Lingvistinė dalis
Dėl “jaunuolio” – žinoma, tai neapibrėžtas terminas, bet tenka pastebėt, kad visuomenėje jis vartojamas amžiaus ribose tarp 17 ir 28-29 metų. Ankstesni būna paaugliai, vėlesni jau nori nenori tampa vyrais/moterimis.
—
Muzikinė dalis
Burn, visus panašumus tu ir išvardinai. Tiesiog, mano nuomone, albumai labiau skiriasi akcentais ir gal kiek “mišinių” proporcijomis, o ne pačia koncepcija ar (radikaliai pakitusiu) skambesiu.
O dėl modernumo – aš ne už modernumą, bet už inovatyvumą, nestovėjimą vietoje. Tam nebūtina naudoti modernias priemones – jei rezultatas vykęs, tai gali būti pasiekta naudojantkad ir praeito amžiaus instrumentus/prietaisus. Hau.
tai kam vadini, jei paciam sprest siulai :), ne, tiesiog perklausiau dar karta parsisuntes ir lieku tvirtai prie savo nuomones, sanctus diabolicus per maza tradicijos, gilumo, to skridimo jausmo, vientisumo, siai grupei budingo savotisko sviesos jausmo, tiesiog sanctus diabolicus kazkoks bandymas supinti graikiskaji tradicini blacka su modernybe, bet ta modernybe visiskai uzgozia tradicija, isnyksta blacko jausmas ( rotting,ojo) ir belieka maisalyne. Viso to beveik isvengta naujajame darbe, bet tam tikrose vietose yra to, sintezatorius ar koki ten velnia naudojo, beabejo. Ir tai minusas.Nepatinka man modernumai metalineje muzikoje. Niekad nesutiksiu kad jie panasus.
Vaikystė, jaunystė, branda, senatvė, kuriam gyvenimo etapui priklausai rinkis pats :)
Atsakymas: “visi albumai labai patinka visus turiu, iskyrus diavolus, nusipirkau ir ..atidaviau…” nžn galbūt Diavolos mažai klausei, jei nusipirkai ir atidavei..patariu susigrąžint pastarąjį albumą ir pasiklausyt daugiau…
tai kad as ne jaunuolis man 22, o tai tada kaip atsakyti i klausima kodel diavlous pakest negaliu, o naujaji labia myliu?
Klysti jaunuoli Burn’ai!, ponas Adis buvo teisus, spėjau perklausyt albumą keletą kartų, taip jis tikrai turi panašumų į Diavolos.Respect!
hm uzkliuvo mintis jog jei diavolus patiko tai sitas turi patikt..man tai pasirode kad sitas labai kitoks, as labai bijoau kad i diavlolus nebutu panasu, nes visi albumai labai patinka visus turiu, iskyrus diavolus, nusipirkau ir ..atidaviau…o paskutinis tai pasaka ! klausau ir klausau, labai geras, tik rytietiskos melodijos sunervino, daugiau viskas labai grazu
neblogai
recenzijose, bent jau ferrume, visi naudoja (nebent tu nenaudoji, nesidomejau).
Jie bent lietuviškas raides naudoja…
na, vyrai, bent jau kreipini isskirtumete…
“Paskutinis 2004m.”Sanctus Diavolos” albumas labai pramushe, tikekimes, jog ir shis nenuvils…”
Jei Diavolos patiko, šitas, mano vertinimu, irgi turi patikti. Gal dėl naujumo, bet šitas man kol kas net labiau patinka.
Nu ką, teks “suspažint” su albumu ir jei jau tikrai viskas taip, kaip sakot, neabejotinai įsigyti! Juolab, kad ir grupė ganėtinai mėgiama.
Viena iš tų grupių, kurią drąsiai rašyčiau į savo mėgiamiausių trejetą.
Naujas darbas labai stiprus. Tačiau asmeiniškai aš visada liksiu labaiu gerbėjas thy mighty contract ir non serviam eros. Ypač pirmasis paminėtasis albumas yra tikras graikiško black metal briliantas. Purvinas, niūrus,deperesyvus, kartu nuožmus piktas, techniškas ir galingas,toks,kos ir turi būti black metal.Iš širdies, galingas dvasinis užtaisas.
Naujausias gi darbas apjungia nuožmiąją ir melodingąją eras ir…nei tie,nei anie iki galo turbūt nelieka patenkinti. Ir thy mighty… buvo melodingas, bet nenušlifuotomis, ne moderniomis, o šiurkščiomis, netgi primityviomis melodijomis, kurios man geriau atspindi black metal veidą.
Trumpai: naujausiame albume mažiau originalios dvasios, daugiau prisitaikymo prie šiandieninių standartų, sintetikos, šiandieninės industrinės visuomenės atspindžių. Vis dėlto Adžio vertinimas man tinka, o tuo trūkstamus nuošimčius palikime seniems laikams:)
Puiku,”Puvantis Kristus” vel su mumis!!!:)
Paskutinis 2004m.”Sanctus Diavolos” albumas labai pramushe, tikekimes, jog ir shis nenuvils…
na, bent jau pakolkas tai ne vienas ju albumas man nebuvo “pakankamas”…hm, kazkokie gal per silpni kaip man buvo… gal tas bus kitox, tikekimes…
p.s. “puvesiai”? :) gal greiciau “puvkristukai” :)