OPETH „Ghost Reveries“ — pyktis ir lyriškumas iš gilumos

Ko gero, OPETH niekada nepasižymėjo kompozicijų gaivališkumu, gyvumu ar pamišusiu energingumu. Ponas Mikael’is Akerfeldt’as visada linko į kitus horizontus — kažkokio asmeniško-intymaus gilumo, šamaniško, raminančio monotoniškumo. Bet niekada nepamiršdamas to stiliaus, kuriam jo grupę priskiria dauguma kritikų — metalo.

Jei pereisim prie paprastų asmeniškumų, tai kuo toliau, tuo labiau OPETH man palieka labai gerą įspūdį. Taip, tikrai monotoniški, bet… jokiu būdu ne netechniški ar neoriginalūs. Daugeliui grupių monotoniškumas atsiranda iš nesugebėjimo parodyti ar sugroti ką nors naujo, ką nors dar negirdėto. Tuo tarpu pasikartojimo idėja OPETH kūryboje — tikrai ne nemokšiškumo vaisius. Turbūt tai reikėtų vadinti tiesiog komponavimo idėja ar maniera. Sakoma, kad laikas sukasi spirale, tam tikruose taškuose pakartodamas įvykius ar net jų ciklus. O iliustruoti tai muzika, mano manymu ir patyrimu, reikia iš tiesų nemažų sugebėjimų.

Grįžtam prie albumo. Ar jis kuo skiriasi nuo paskutiniojo — 2003-iųjų „Deliverance“? Taip, skiriasi. Kuo? Gerokai mažesne monotoniškumo, motyvo pasikartojimo doze. Tas pats kažkiek mistiškas hipnotizuojantis elementas išlikęs, bet pati kompozicija turi daugiau formų, įvairesnė, kažkuria prasme ir gyvesnė. Kalbant įmantriai — polimorfiškesnė. Šalia ramaus ir raminančio vokalo yra ir agresyvensių riaumojimų, energetinio ritmų kitimo — taip pat.

Ne, visa tai nereiškia, kad OPETH pradėjo groti nenuspėjamą progresyvią psichodeliką. Grupė išlaikė bendrą savo ir taip jau pakankamai unikalaus dainų skambesio štrichą, tiesiog kiek pakoregavo komponavimą. O iš visų girdėtų sunkiosios muzikos įrašų, OPETH “Ghost Reveries” man kažkaip labiausiai asocijuojasi su DEATH’ų “Sound of Perseverance”. Be abejo, tiek skambesys, tiek stilius — kitoks. Bet abiejų albumų idėjos ir gilumas turi kažką panašaus.

Apie atskirus gabalus nekalbėsiu. Bent jau man pačiam visi gabalai pernelyg susilieja į vieną (vežančią!) visumą, ir bandyti atskirti ar komentuoti kuriuos nors “ypatingesnius” — pernelyg kruopštus ar pedantiškas (neigiama prasme) darbas. Tik norėčiau paminėti labiausiai įstrigusį elementą — įdomiai pritaikytus rytietiškų melodijų motyvus net kelių gabalų kompozicijų sprendimuose. O rytai dabar tiek pas mus, tiek Amerikoje („Roadrunner Records“!) nėra itin mėgstami.

Be abejo, albumas neįtiks visiems. Per mažai „draivo“. Per mažai energijos. Ko gero, dar vis per daug monotoniškumo. Bet aš pats šį įrašą statyčiau į lentynėlę šalia geriausių 2005-ais metais išleistų albumų. Už paskutinįjį OPETH įrašą — tikrai įdomiau. Dabar apima toks nekantrus susidomėjimas — po velnių, kas bus toliau?

PASTABA: Šis albumas — ne tas, kurį geriausia klausyti per “plotą” su chebra, ar kokiam bare. Šis diskas, kaip ir turbūt dauguma OPETH diskų, skirtas asmeniniam klausymui.

Vertinimas: 9/10
© „Roadrunner Records“ 2005

1. Ghost Of Perdition
2. The Baying Of The Hounds
3. Beneath The Mire
4. Atonement
5. Reverie/Harlequin Forest
6. Hours Of Wealth
7. The Grand Conjuration
8. Isolation Years