HAMMERFALL “Chapter V: Unbent, Unbowed, Unbroken” - kaip mokė Iljičius…

Lord Sauron: Kaip parašyta jaunojo chemiko žinyne, jei sumaišysi litrą š… ir litrą uogienės, turėsi du litrus š… Jei sumaišysi litrą š… ir toną uogienės, turėsi toną š….nos uogienės. Apie ką aš čia? Tuoj suprasite.

Nesiruošiu slėpti savo simpatijų šiam jaunam power kolektyvui. Grodami tokį visai „meinstryminį“ powerį be aukšto meistriškumo, jie sugeba parodyti ir naujesnių muzikinių sprendimų, ir dainų tematika įvairesnė, nors jau laaabai romantiški berneliai. Kompanijos lygį rodo ir tai, kad juos leidžia ne kas kitas, o „patys patys“ „Nuclear Blast“! Ne išimtis ir paskutinis šios kompanijos albumas.

Iron-savior: Niekada nekreipiau dėmesio į tai, kokia jų muzika yra „moteriška“. HAMMERFALL buvo viena pirmųjų grupių, kuri mane privedė prie metalo. Dažnai gaunasi taip, kad „pereinamasiais“ laikotarpiais klausytos grupės lieka klausytojo nuošalyje. Tik ne HAMMERFALL. Šios grupės įrašai vis dar dominuoja mano grotuve ir nėra čia ko gėdytis, nes grupė vis pateikia tokių naujų gardžių, kokybiškų, nors ir paprastų saldainukų, kaip naujasis albumas „Chapter V…“.

Lord Sauron: Greiti gitariniai rifai, iki nepadorumo lengvai įsimenančios pagrindinės dainų temos, o Joachimo Kanso vokalas pasiekė naujų aukštumų tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kai aš išgirdau, kaip jis dainoje „Fury Of The Wild“ be jokio vargo „paėmė“ aukštas natas, man stalčius atsidarė! King Daimondui matyt tą dieną visas tinkas nuo veido nukrito iš pavydo. Ši daina viena mano mėgstamiausių. Nors tai nereiškia, kad kitos dainos blogesnės.

Iron-savior: Kansas tikrai parodė aukštesnį savo lygį būtent šiame albume. Nors iš esmės vokalas nepasikeitė. Kaip jau Sauronas minėjo, „Fury of the wild“ Joakimas kėlė natas, kaip Savickas poros kilogramų svarmenis. Kad ir kaip bebūtų, „Fury…“ taip pat mano mėgstamiausias kūrinėlis iš albumo, rifais labai primenantis legendinius JUDAS PRIEST, nors iš tolo jiems neprilygsta. Ne dėl to kad, HAMMERFALL yra prasta grupė, o tik dėl paprastumo…

Lord Sauron: „Blood Bound“ ir „Born To Rule“ aiškiai įkvėptos MANOWAR kūrybos ir tokios pat „kuklios“ kaip ir patys heavio dievai. „Hammer Of Justice“ tipinis šiai komandai kūrinėlis, Kansas vėl demonstruoja savo vokalinius sugebėjimus, iš koto verčiantys gitariniai solo ir, žinoma, romaaantika. Ech, jaunimas… „Never Ever“ melodinga ir liūdna baladė, patiks ir žanro fanatikams, ir jaunoms romantiškoms panelėms. Kiek prajuokino kūrinys „The Templar Flame“ – kai teko skaityti, kas per „fruktai“ buvo tie tamplieriai, man asmeniškai noro nekyla juos romantizuoti. Na, bet tai jau kiekvieno menininko sąžinės reikalas – kiek realizmo palikti savo kūryboje. O power metal nelabai dera su grubiu realizmu. „Imperial“ – rami akustinė instrumentinė baladė, leidžianti atsikvėpti prieš energingą „Take The Black“.

Iron-Savior: Kitos dainos tikrai neprastesnės už „Fury of the wild“. Asmeniškai man dainos „Blood Bound“, „Hammer of justice“, „The templar flame“ , kaip ir „Take the Black“ ar „Secrets“, yra analogiškos senesniąjai HAMMERFALL kūrybai. Apskritai „Chapter V“ apibūdinčiau kaip albumų „Crimson Thunder“ ir „Renegade“ mišinuką, šiek tiek pabarstytą naujais prieskoniais. Visi paminėti kūrinėliai drebina širdelę ir tik tokios dainos, kaip „Never ever“ ar „Imperial“ leidžią nutildyti grotuvą, ir kol jie baigsis pažiūrėti televiziją. Visos šios dainos yra daugmaž panašios, į tokius senesnius Hammerfall kūrinėlius, kaip „Riders of the storm“, „Trailblazers“ ar „Templars of steel“…

Lord Sauron: Ir va čia, gerbiamieji, uogienė ir baigiasi, o prasideda viena nemaloni substancija, apie kurią odes kuria GROL. Konceptualus, daugiau nei dvylika minučių trunkantis kūrinys „Knights Of 21st Century“, ko gero turėjęs tapti albumo pasididžiavimu, asmeniškai man sudirbo visą teigiamą įspūdį apie albumą. Visų pirma HAMMEFALL pasikvietė šiam epui įrašyti ne ką kitą, o patį „Kronosą“, taip taip, Konradą Lantą. Ar gali būti vokalas labiau netinkantis power kūriniui? (Lemio) Asmeniškai man VENOM niekad nepatiko ir būtent dėl vokalo, bet čia jau mano asmeniniai prioritetai. Blogiau yra kitas dalykas – vokalinės partijos „Kronosui“ parašytos taip nevykusiai, jog susidaro įspūdis, kad jam tiesiog užkietėjo viduriai. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip deklamuojamieji intarpai, vėlgi atlikti stenant virš klozeto. O kur dar „Kronoso“ ir Kanso duetas! Nežinau, gal kam šis kūrinys ir patiks, bet aš jį stengiuosi kuo greičiau prasukti. Reziume – kaip senukas Krupskis ir mokė: žingsnis pirmyn, du atgal.

Iron-savior: Paskutinis kūrinys visiškai kitaip nei kolegoms (vardus nutylėsiu) prilipo iki paskutinės mano ląstelės ir vis dar neatšoka. Tai visiškai nebūdingas kūrinėlis HAMMERFALL ir tikrai nustebino gerąja to žodžio prasme. Ši daina dar labiau sustiprino įspūdį ir užtvirtino mano gerą nuomonę apie šį albumą.

Išvadose galėčiau parašyti, kad HAMMERFALL mindo jau seniai išmindytą lauką, bet vis dar randa nepaliestų plotelių, kurie būtent ir pasireiškia šiame albume. Už „Crimson Thunder“ būčiau davęs 9 balus. Kadangi, šis albumas 90% analogas, duosiu garbingus 8-tuonis balus ir nepaleisiu savo geros nuomonės apie „Chapter V“ vėjais, kaip ir „Nuclear Blast“ nepaleidžia HAMMERFALL…

Vertinimas:
Lord Sauron 8/10
Iron Savior 8/10
2005 © Nuclear Blast Records

1. Secrets
2. Blood Bound
3. Fury Of The Wild
4. Hammer Of Justice
5. Never, Ever
6. Born To Rule
7. The Templar Flame
8. Imperial
9. Take The Black
10. Knights Of 21st Century