HYPOCRISY “Virus” – užkratas ne visada mirtinas

“Žmonija – Žemės planetos virusas!” Šie žodžiai nuskambėjo ne iš kokių nors “žaliųjų” judėjimo atstovų ar nežemiškos civilizacijos būtybių lūpų. Tik laikant rankose naująjį nenurimstančių švedų HYPOCRISY tvarinį, galima įtarti, kam jie priklauso. Iš tiesų, Peteriui Tagtgrenui, taip pamėgusiam ateivių tematiką. Tačiau šį kartą grupės lyrikoje jų nerasime. Užtat žudikiškų tendencijų apstu. Pasak Peterio, ir virusų yra įvairiausių. Kokį paskleidė „veidmainių“ kvartetas?

Pirmą kartą perklausius HYPOCRISY „Virus“, atrodė, kad šiame diske grojimo technikos, muzikos išbaigtumo ir brandumo, bendros atmosferos požiūriu sutalpinta viskas, ką ši ilgametė komanda sukūrė geriausia per visą savo istoriją. Tuo galima būtų ir užbaigti, bet, pasirodo, ne viskas taip paprasta su tais virusais. Klausantis vėl ir vėl, išryškėjo naujos, neįprastos tendencijos, ir ne dėl to, kad nebešnekama apie žaliuosius žmogeliukus. Visumoje diskas sudėtingas, ir geriausia jį skirstyti ne kūriniais atskirai, o jų grupėmis. Intro, kuris tetrunka keletą sekundžių ir yra sunkiai nusakomas, nesiskaito. Toliau – tie, kuriuose daugiau mažiau skamba blekeriški motyvai. Tai „War-Path“, „Craving For Another Killing”, „Incised Before I’ve Ceased”, „Blooddrenched”. Ir nors visų jų pagrindas būdingas klasikiniam death metalui, o puikūs gitarų solo – melodingajam, Horghas akivaizdžiai atsinešė black metalo patirties. Įdomu tai, kad šis būgnininkas, anksčiau neatrodęs šviesiaplaukis, vieno interviu metu nesupratęs klausimo, buvo „beatsižadąs“ praeities IMMORTAL gretose. Aštuntasis gabalas, be to, išsiskiria įsimenančiais gitarų rifais ir Hipokriška dvasia. Kas dėl tekstų, jie pasakoja apie žmonių nuniokotą gamtą, kraujo ištroškusį žudiką maniaką ir aukų agoniją, atitinkamai.

Kita grupę sudarytų gabalai, kuriuose sumaniai suderintas brutalus ir melodingasis death metalas, savotiška „masės“ ir lyrikos sintezė. Tokie yra „Scrutinized“ ir „Let The Knife Do The Talking”. Pastarajame ypač išsiskiria „pažemintos“ švedų gitaros ir juntamos Soilwork‘iškam „klanui“ būdingos mados. O jo herojus – geraširdis vaikinas, padedantis žmonėms palikti šį pasaulį. Tokį baisų ir atgrasų, koks vaizduojamas trečiojoje kompozicijoje. O į trečią grupę galima išskirti „Fearless“ bei“ Compulsive Psychosis“, kurie yra grynai HYPOCRISY būdingi: sunkūs, melodingi, greiti, techniški, ypatingos atmosferos. „Psichozės“ skambesys ypač įspūdingas, čia pilnateisiais nariais tapę Horghas ir gitaristas Holma atskleidžia geriausius savo techninius sugebėjimus. Dargi atrodo, kad suartėjo „Abducted“ ir „Catch 22“ išleidimo laikai.

Ketvirtoji apjungtų lyriškiausias albumo vietas – „A Thousand Lies“ ir „Living To Die“. Pirmasis kūrinys – lyriško, ramaus, melodingo skambesio pasakojimas apie heroino vartotojus, kurie žudydamiesi apgaudinėja save, neva narkotikai jiems į naudą. Antrasis – romantiška, liūdna, kažkiek gotikinė, „turtingo“ skambesio baladė, nors kalbama apie nemalonius dalykus: kad mes esame tik skaičiukai kompiuterizuotame pasaulyje, kuriame gyvename vien tam, kad numirtume. Bet muzikiniu požiūriu tai tiesiog graži pabaiga, trunkanti apie 6 minutes.

Kalbant apie skaičius, čia matome įdomų derinį: 11, 44, 33 (kūriniai ir disko trukmė). O dėl apipavidalinimo – pritarčiau Peterio liaupsėms Anthony Clarksono adresu. Virusų iliustracija savotiška ir patraukli. Turbūt manoji nuomonė sutaptų su HYPOCRISY lyderio ir dėl simpatijų naujajam albumui: asmeniškai favoritu anksčiau laikęs „Catch 22“, dabar taip įvertino naujoką. Šis iš tiesų stiprus, įvairus, nušlifuotas kone iki blizgesio. Bet vis tik kažko trūksta iki aukščiausio įvertinimo. Gal tas „blizgesys“ ėmė akinti, gal grupė jau bando peršokti pati save, gal „mados“ ėmė užgožti originalumą? Gal „puiku“ bus kitą kartą…

Vertinimas: 9/10.

„Virus“
2005 m. „Nuclear Blast“
Trukmė 44:33

1. XVI
2. War-Path
3. Scrutinized
4. Fearless
5. Craving For Another Killing
6. Let The Knife Do The Talking
7. A Thousand Lies
8. Incised Before I’ve Ceased
9. Blooddrenched
10. Compulsive Psychosis
11. Living To Die