ROTTING CHRIST „Sanctus Diavolos“ – graikiško black metalo sostas jau užimtas?

Į pasaulinę metalo trasą ROTTING CHRIST įšoko 1993 metais, pateikdami metalo smaguriams tikrą saldainiuką – grupės debiutinį albumą „Thy Mighty Contract“. Nors kritikai jį puolė įvardinti kaip klasikinio black‘o pavyzdį, visgi pietietiška (o tiksliau graikiška) prigimtis smarkiai vaidenosi albumo kompozicijose ir suponavo „graikiško black metalo“ terminą.

Vėliau ROTTING CHRIST ėmė tobulinti savitą skambesį ir neapsižiūrėję nutolo nuo black metalo patikimu atstumu, o su supermelodingais „A Dead Poem“ (1997) ir „Sleep Of The Angels“ (1999) net ėmė grasintis tapti antraisiais MOONSPELL. Netapo.

Po tų dviejų albumų vyrukai matyt susivokė, jog suktelėjo ne ten (nors man asmeniškai abu albumai tikrai padoriai klausosi) ir vėlei ėmė griežtinti stilių. Griežtėjimo apogėjus (na, greičiausiai, tik tarpinė stotelė) yra praeitų metų grupės albumas „Sanctus Diavolos“.

Albumo kompozicijos vietomis net primena „Thy Mighty Contract“, nors įrašo ir atlikimo kokybė leidžia suvokti, jog tai ne 1993-ųjų, o 2004-ųjų albumas. Dažni būgnų „blastbytai“ ir gitarų „tremolo“ aiškiai taria – „Sanctus Diavolos“ turi pretenzijų vadintis black metalo įrašu. Tačiau iš tų dviejų triukšmadarių išbėgančios klavišinių partijos pataiso, „pridėkime „melodic“. Be abejo, nederėtų užmiršti ir graikiškų motyvų bei kai kurių partijų, kurios smarkiai prasilenkia su tradicinio black metalo sąvoka (ir pabėga link thrash‘o ar heavy‘io), tad, viską atsakingai sudėjus į vieną vietą, gaunasi neblogas „rotingkraistiškas“ užtaisas.

Albumą prodiusavo pats grupės lyderis – gitaristas/vokalistas Sakis. O kadangi praėjusiais metais grupė neteko klavišininko ir antro gitaristo, darbštuolis įrašė ir šiųjų partijas. Tačiau albumas anaiptol nėra monotoniškas. Pavyzdžiui, pirmasis gabalas „Visions Of A Blind Order“ iškart įtikina, jog patekai ten, kur ir tikėjaisi – į black metalo karalystę. Tačiau, šast – ketvirtas veikalas „Tyrannical“. Ką čia veikia FEAR FACTORY būgnininkas? Vėliau – septintas „Serve In Heaven“, kurio pradžia sugražina mane į laikus, kuomet METALLICA „Master Of Puppets“ buvo mano klausomiausias albumas. Albume pasivaidena ir pora lėtų gabalų – tai „Sanctimonius“ bei titulinis „Sanctus Diavolos“. Pastarasis ypač deramai užbaigia albumą – į kalnus pakelianti soluotė ir moteriškas choralas klausia, „gal nori paklausyti dar?“

Prie albumo ROTTING CHRIST lyderis dirbo devynerius mėnesius ir, kaip pats teigia, „Sanctus Diavolos“ yra labai asmeniškas kūrinys. Jo pavadinimas leidžia suprasti, kad albume yra iškeltas dievo klausimas. Tačiau, tiesą pasakius, jokio burnojimo prieš krikščioniškąjį stabuką čia nėra. ROTTING CHRIST yra keletą kartų pareiškę, jog jie neturi nieko bendro su šėtono garbinimu, ir jų idėjos yra daugiau filosofinės krypties – „Ar dievas egzistuoja?“, „Kodėl nemažai negerumų pridengiami dievo vardu?“ ir t.t.

Kritikai teigia, jog „Sanctus Diavolos“ yra bene geriausias ROTTING CHRIST albumas. Nors aš ir nesu kritikas, bet sakau, darbas iš tiesų stiprus. Iširus grupės tėvynainiams SEPTIC FLESH, vaikinai tikrai turi rimtų ketinimų užimti graikiškojo black metalo lyderių sostą. O gal jau ten sėdi..?

Vertinimas 9/10

ROTTING CHRIST „Sanctus Diavolos“
2004 Century Media

1. Visions Of A Blind Order
2. Thy Wings Thy Horns Thy Sin
3. Athanatoi Este
4. Tyrannical
5. You My Cross
6. Sanctimonius
7. Serve In Heaven
8. Shades Of Evil
9. Doctrine
10. Sanctus Diavolos