JON OLIVA‘S PAIN „Tage Mahal“ - staigmena muzikiniame pasaulyje

Jon Oliva – pakankamai gerai žinomas „undergroundo“ scenos veikėjas. Karjerą jis pradėjo 1984-aisiais metais su heavy/power grupe SAVATAGE. Šios grupės albumai skyrėsi vienas nuo kito, kiekviename jų fanams buvo pateikta kažkas naujo ir gan netikėto. Na, o grupės lyderis – vokalistas – klavišininkas neseniai pateikė dar vieną staigmeną – savo solinį albumą.

Atskirą Jon Olivos kūrybą lyginti su SAVATAGE būtų labai sunku, kadangi šį kartą Jon‘as paruošė visiškai skirtingą albumą, nelabai panašų į SAVATAGE ar kokią kitą grupę. Albumą sudaro 13 kūrinių, kurie tarpusavyje labai skirtingi tiek stiliumi, tiek instrumentuote, tiek tempu.

Albumo stilių nusakyti labai nelengva. Jame stipriai dominuoja progresyvo elementai, bet liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad tai – progresyvas. Taip pat neapsiverčia pasakyti, kad tai heavis ar hardas, tiesiog „Tage Mahal“ turi visko po truputį. Manau, šie stiliai sumaišyti tikrai gerai ir skamba labai įdomiai bei viliojančiai.

„Tage Mahal“ albumas taip pat įdomus savo instrumentuote. Jon Oliva neapsistojo tik ties gitaromis, būgnais ir jo muzikai būdingomis pianino partijomis. Nors šie instrumentai dominuoja, jiems pritaria tenoras saksofonas, trimitas, ar nostalgiją keliantys vadinamieji „roko vargonai“. Nors pučiamieji nėra būdingi sunkiąjai muzikai, „Tage Mahal“ albume jie puikiai pritapo. Visi instrumentai įraše skamba gan neblogai, taigi, manau, kiekvienas grupės narys puikiai padirbėjo ties savo sritimi. Beje, visi kiti įraše dalyvavę nariai – iš grupės CIRCLE II CIRCLE.

Kaip jau minėjau, dainų įvairovė gana didelė, beklausant kyla intriga, ką pasiūlys albumas toliau. Dainas riša kelios savybės. Viena jų – nuostabios solo partijos. Į jas įdėta nemažai fantazijos ir klausant tai jaučiasi. Antroji savybė ta, kad dainos eigoje dažnai keičiasi melodija – atsiranda dainas pagyvinantys intarpai, todėl albumą verta klausyti nuo A iki Z.
Ypač įsimena dainos „The Dark“ ir „People say – Gimme some hell“. Pirmoji puikiai privilioja savo pianino partijomis, kurios bendrame kontekste skamba neįtikėtinai. Antroji įsimins SAVATAGE fanams dėl to, kad jos žodžiai (išskyrus priedainį) sudaryti iš SAVATAGE dainų pavadinimų. Be to, dainoje puikus intarpas, savo melodija primenantis šios Jon‘o grupės muziką. Iš visų kitų kūrinių taip pat išryškėja „Pain“, su savo puikiomis gitaros partijomis ir įdomiu ritmu. Tai vienas geriausių kūrinių šiame albume, nenusileidžiantis nei „The Dark“, nei „People say – Just gimme some hell“.

„Tage Mahal“ tikrai gali patikti nevisiems, kadangi albumo muzika labai išskirtina. Šį darbą paklausyti siūlau SAVATAGE ar CIRCLE II CIRCLE gerbėjams. Asmeniškai man jis priminė ankstyvuosius hard `n` heavio laikus. Kadangi prie šio albumo pavadinimo kai kur puikuojasi užrašas „Chapter I“ , galima tikėtis dar vienos staigmenos – belieka laukti, ką Jon Oliva parodys, kad dar kartą sudomintų savo fanų ausis.

Vertinimas 7/10
2004, Steamhammer / SPV

1. The Dark
2. People Say – Gimme Some Hell
3. Guardian Of Forever
4. Slipping Away
5. Walk Alone
6. The Non Sensible Ravings Of The Lunatic Mind
7. No Escape
8. Father, Son, Holy Ghost
9. All The Time
10. Nowhere To Run
11. Pain
12. Outside The Door
13. Fly Away