Ši tema – šioks toks tabu. Kažkodėl nemažai žmonių vengia kalbėti apie šią sensacingą naujieną. Galbūt žmonės jau susitaikė su PINK FLOYD pasitraukimu, o galbūt tiesiog bijo susigadinti nuomonę apie nepriekaištingos reputacijos grupę. Nemanau, kad to reikia baidytis, nes „The Endless River“ išlaiko „meistrų meistro“ įvaizdį. Tiesiog albumo turinys galbūt nėra tai, ko žmonės tikisi iš pilno albumo statusu „aptituluoto“ leidinio, tačiau įvertinus tai per aplinkybių prizmę, vargu ar galima stipriai peikti.

Pirmas vaizdas, atvykus į klubą „Progresja“ Varšuvoje vasario 1 d., kur pasirodys FIELDS OF THE NEPHILIM, – šiam žanrui ateina sunkūs laikai. Aišku, reikia suprasti, jog tai – ne pirmas ir ne antras grupės pasirodymas Lenkijoje, tačiau Varšuvoje, panašu, liko tik senasis klausytojas.

Heavy metal ar NWOBHM žanrai pastaruoju metu skamba lyg kažkokia neaiški doktrina, kurios tikslaus mechanizmo niekas nebepamena, o kai bando atkartoti, išeina pigi ir nemaloni nekrofilija.

Šį kartą 14-ąją U.D.O. „instaliaciją“ „Steelhammer“ paspartino abiejų gitaristų pasitraukimas dėl nugaros skausmų ar kitų gyvenimo planų, taip atsiradus poreikiui vainikuoti naujus grupės narius.

Jau 8 metus neturėjome naujo DEEP PURPLE albumo. Nors paskutinysis „Rapture Of The Deep“ dėl tam tikrų sentimentų man patiko, viešai drįstu teigti, kad „parpalai“ nieko doro be atskirų kelių kūrinių nepasiūlė jau 20 metų.

Nežinau, kokios mintys kiltų naujam klausytojui, bet man „Kunst“ palieka dvejopus jausmus. Iš esmės tikrai smagu turėti pirmąją albumo pusę ir „The Mess You Made“, iš kitos pusės neperseniausiai išleistas albumas „WTF?!“, kuris bent jau man atrodė nepriekaištingas žingsnis į priekį.

Nors šį kartą ir nepavyks apžvelgti visų 2012 metais klausytų albumų, tačiau labiausia patikusius visgi reikėtų išskirti ir prisiminti geru žodžiu. Ta proga surengiau fiktyvius geriausiųjų apdovanojimus per savo asmeninę prizmę.

Liepos 26-29 d. Lenkijoje, Bolkow mieste vyko tamsiosios muzikos festivalis „Castle Party 2012“. Tai jau trečiasis mano lankytas „Castle Party“ (kiti du buvo 2010 m. ir 2011 m.). Būtent trečią kartą jis išsiskyrė tuo, kad vieta tapo visiškai sava.

Surinkau šiokį tokį konspektą apie roko / metalo albumus, kurie šiais metais prabėgo pro ausis. Gal ką ir pamiršau, gal ką dar tik žadu paklausyti, bet dauguma, kas mane kankino 2011-aisiais, - šioje apžvalgoje.

Visi keliai veda į Bolkow, nes čia – jaukus, mažas ir senas miestelis; čia – viena pagrindinė scena (nereikalaujanti nervų ir jėgų, jei nori pamatyti keletą grupių) ir garsūs vardai; galiausia, čia – nežmoniškai gera atmosfera.

Kas būtų per vasara, jei nenuspręstum paįvairinti lankomų festivalių sąrašą. Nusprendėm, jog šiais metais išbandysim gotikinės ir kitų tamsiųjų pakraipų festivalį „Castle Party“ Lenkijoje, Bolkow miestelyje.

Labai malonus netikėtumas. Nors grupei STRATOVARIUS išsiskyrus su lyderiu ir gitaristu Timo Tolkki kolektyvo likimas pakibo ant plauko, štai čia ir vėl turime beveik tuos pačius STRATOVARIUS.

Tai mega legendinės grupės sugrįžimas. Grupės, užvirusios košę, kurią dabar srebia tokie portalai kaip Ferrum.lt. Tai BLACK SABBATH su Ronnie James Dio priešakyje. Tik šį kartą po HEAVEN AND HELL etikete (pasivadinę pirmo BS albumo su Dio pavadinimu).

Legendinė persona iš legendinės grupės DEEP PURPLE. Tiek užtenka pasakyti tiems, kas sunkiau prisimena vardus ir pavardes. Na, kažkada Ian Gillan balsu abejingų nepalikdavo. Bet kadangi laikas vietoje nestovi, o žmonės jam bėgant tiesiog pradeda pūti, viskas keičiasi.

Grupė SEPULTURA pastaruoju metu garsėja kaip eksperimentatoriai. „Dante XXI“, paremtas Dantės „Dieviškąja komedija“, mano manymu, buvo milžiniškas žingsnis pirmyn. Šį kartą SEPULTURA remiasi Antonio Burgeso novele „Prisukamas apelsinas“.

Kaip pastebėjau perklausęs „This Present Wasteland“, grupė savo iškeltos vėliavos jau nebenulaiko. O ir tas šviesulys tamsoje, matyt, užgeso. Kodėl drįstu taip teigti? Galbūt jūsų nuomonė kitokia, bet, manau, kad dauguma jūsų turėjo tai suprasti, paklausę šio naujojo albumo.

Pastaraisiais metais gerokai suaktyvėjo darbas vokiečių scenoje. Aš, kaip aktyvus Neue Deutsche Härte garbintojas, negaliu neaptarti kelių pastaruoju metų į dienos šviesą „paleistų“ darbų. Taigi...

Štai ir pirmas STRATOVARIUS iširimo atgarsis muzikos pasaulyje. Timo Tolkki sugalvojo naują pavadinimą (kurį užrašyti reikia gan nemažai laiko) ir išleido kažką naujo. O gal, sakykime, visiškai nieko naujo.

Galima šią grupę vadinti kaip nori. Pavadinsi legenda, nesuklysi. Galima ją vadinti ir Rytų Europos estrados numylėtiniais, kurie iš tolimosios Škotijos pagroti čia atvyksta dažnai, nes tik čia susilaukia didžiausio įvertinimo. Bent jau paskutiniu metu – tikrai.

„Įsivaizduok realią situaciją - po gan trumpo ir kieto „Angel of Retribution“ visi ryškiai ištroškę dar JUDAS PRIEST muzikos. O čia žiūrėk, net dvigubas CD! Manau, bet koks galvą pametęs fanas iškart nusipirks šitą daiktą.“

AGNUS DEI – labai nepopuliarius, labai greitai iširęs projektas, apie kurį šiek tiek informacijos „išlupau“ tik visai neseniai. Keistu būdu pas mane ant stalo papuolęs albumas „Wall of Pain“ sulaukė savo momento. Pagaliau pabandžiau paklausyti to, kas per ilgą laiką apdulkėjo power metalo scenoje.

Vis apžiūrinėdamas turimus albumus, dažnai pagalvoju, kiek daug puikių darbų nėra aptarta dėl to, kad jie niekada netapo sensacijomis, paskendo nežinia kieno šešėliuose, nors buvo verti tikrai aukštesnio įvertinimo.

Nei viename iš mano skaitomų metalo naujienų portalų nebuvo aiškiai įamžintas naujo SEVEN WITCHES albumo „Deadly Sins“ išleidimas. Tai pastebėjau tik visai neseniai, nors albumas oficialiai išleistas jau praėjusių metų lapkritį.

Štai ir prabėgo dar vieni derlingi metai, kuriais buvo tiek nusivylimų, tiek malonių staigmenų. Būtent tai ir bandysiu čia apibendrinti. Daugiausia kalbėsiu apie heavy/power metalo, hard roko darbus.

Paskutiniu metu tikrai norėjosi geros hard roko dozės. THE POODLES išleido savo antrąjį albumą ir leidžia mums pasimėgauti labai kokybišku, melodingu ir technišku darbu. Ši grupė tikrai viena iš tų, kurios šiais metais padarė malonią staigmeną, nustebindama puikiu produktu.

Kuo gali pasigirti Šiaurės Reino-Vestfalijos regionas Vokietijoje? Grupėmis KREATOR, SODOM, GRAVE DIGGER, veikėjais Axel Rudi Pell bei Udo Dirkschneider. Nepamirškime ir Angelos Gossow.

Visai neperseniausiai išpeikęs Mat Sinner projektėlį GODDESS SHIVA, dabar jau galiu kalbėti apie šiek tiek svarbesnę Mat muzikinės veiklos dalį – PRIMAL FEAR. O jis kartu su savo nepakartojama komanda „susuko“ naujų dainų albumą.

Va taip kartais ir nutinka... Labai lauki kokio nors albumo, iš kurio tikiesi daug „smarvės“, bet galiausiai pasirodo, kad visas tas laukimas buvo, švelniai tariant, bereikalingas. O prižadėta nemažai.

„King Of The Grey Islands“ - vienas labiausiai lauktų šių metų albumų. Tai albumas, kėlęs nemažą intrigą ne tik man, bet ir didžiajai daliai CANDLEMASS klausytojų. O viskas dėl naujo grupės „frontmeno“, kuriuo šį kartą tapo SOLITUDE AETURNUS balsas Robert Lowe.

Štai ir sugrįžo „geležiniai išganytojai“ su albumu, kuris turėtų atspindėti tai, ką grupė įgijo per dešimtį gyvenimo metelių. Po anksčiau išleisto albumo „Battering Ram“ mane ilgai kamavo smalsumas, ką ponas Sielckas sumanė šį kartą.

Jau prabėgo daugiau nei metai nuo tada, kai viduramžių kultūrą propaguojantys vyrukai išleido trečiąjį koncertinį albumą, antrą kartą palepindami gerbėjus ir vaizdo įrašu. Kadangi pats šio koncerto įrašą įsigijau gan neseniai, savo nuomonę išsakysiu tik dabar.

Heavy/power komanda WOLF iš kitų išsiskiria originaliu gitaros skambesiu ir techniškomis soluotėmis. Nuo tada, kai išgirdau jų debiutinį albumą, kuriame kiekvienas gabaliukas pasirodė man esąs hitas, WOLF tapo viena iš mano grupių favoričių.

METAL CHURCH vėl teikia vilties išgirsti kažką puikaus. Parduotuvių lentynas jau puošia gražus naujo albumo viršelis, kuriame vėl puikuojasi legendinis grupės ženklas. „A Light In The Dark“ – tamsios nuotaikos, kaip ir pirmieji trys grupės albumai, o tai yra labai didelis pliusas.