PINK FLOYD „The Endless River“ – vieša paslaptis

Ši tema – šioks toks tabu. Kažkodėl nemažai žmonių vengia kalbėti apie šią sensacingą naujieną. Galbūt žmonės jau susitaikė su PINK FLOYD pasitraukimu, o galbūt tiesiog bijo susigadinti nuomonę apie nepriekaištingos reputacijos grupę. Nemanau, kad to reikia baidytis, nes „The Endless River“ išlaiko „meistrų meistro“ įvaizdį. Tiesiog albumo turinys galbūt nėra tai, ko žmonės tikisi iš pilno albumo statusu „aptituluoto“ leidinio, tačiau įvertinus tai per aplinkybių prizmę, vargu ar galima stipriai peikti.

Apskritai, kas tai yra per leidinys? Pasak informacinių šaltinių, kad ir kiek tame yra tiesos, „The Endless River“ pagrindas – klavišininko Richard Wright paskutinysis epas ar tiesiog tam tikri „The Division Bell“ sesijų likučiai. Tačiau panašu, kad ši medžiaga puikiai „lipdosi“ į visumą, taigi David Gilmour, Nick Mason ir jau paskutinių albumų eroje „prie sienos“ užmigusį Rodger Waters pakeitęs garso režisierius ir bosininkas Andy Jackson (beje, dirbęs ir su grupėmis FIELDS OF THE NEPHILIM ir THE EDEN HOUSE) išspaudė iš to tikrai gana konceptualią visumą, suskirstytą į keturis segmentus, kurių kiekviename yra tikrai bent po vieną/kitą „per širdį nueinantį“ momentą. Tiesa, Davido vokalą išgirsime tik paskutiniajame kūrinyje, visa kita čia yra instrumentiniai pasižaidimai.

Albumas pradedamas ramiai, to tikrai nepavadinsi viso pajėgumo emocine bomba. Bet „įsukama“ gana staigiai. Autentiškas ir autoritetingas Davido gitaros garsas laimi. Kitaip sakant, nieko labai įspūdingo, bet vėl girdėti visa tai veiksme tikrai malonu. Taip pagrindinis segmento kūrinys ir vadinasi – „It‘s what we do“. Kiek dramatiškesnė yra antroji dalis, kuri, sakyčiau, man asmeniškai – puikiausia albumo dalis. Paprastas, bet epiškas pasižaidimas su senajame „One Of These Days“ pamilta „lap steel“ gitara, kurios garsai vėl suteikia tą nostalgišką jausmą. Taip pat ir su „Skins“, „Ummagumma“ laikų psichodeliką primenančia mušamųjų ir kitų instrumentų atmosferine mišraine. Tikrai magiška.

Albumas atmosferiškai toliau neša pirmyn, kol sutinkame „Allons-y“ – dar šiek tiek peno pagyroms. Nors slapčia norėtųsi, jog tai nebūtų tik instrumentinis pasižaidimas, o pilnas kūrinys su vokalu ir standartine struktūra. Sakyčiau, būtų tikra bomba PINK FLOYD mėgėjams, bet kodėl jie to neišvystė iki šios stadijos, galima tik samprotauti. „Talkin‘ Hawkin“ buvo bandoma išgelbėti su robo-žmogaus-fiziko Stepheno Hawkingo pakalbėjimais, bet šio skurdaus ir neįdomaus pianino rifo tai visgi ir neišgelbėjo.  Na, o leidinio deimantas, aišku, yra kūrinys „Louder Than Words“. Tikrai puikus Gilmour-Floydiškas kūrinys, kuris neabejotinai buvo vertas išvysti dienos šviesą. Galbūt tai ir buvo esminis pagrindas išleisti „The Endless River“.

Bandant susumuoti jausmus, sakyčiau, „The Endless River“ yra labiau greitas ir nostalgiškas EP, nei kad pilnas albumas. Tai lyg singlas „Louder Than Words“, iki kurio dar buvo atiduota duoklė Richardui Wrightui atminti, įforminant jo medžiagą į, gal ir ne įspūdingą, bet lengvą „floidišką“ epą. Na, o prisimenant, kad jau perkopėme ir į kitą amžių, norėjosi išgirsti kokią inžinerinę staigmeną, už kurias seniau Andy Jacksonas būdavo nominuojamas „Grammy“ apdovanojimams. Vis dėlto nieko labai išskirtinio čia šioje srityje tikrai nėra ir neverta tikėtis.

Manau, kad „The Endless River“ tikrai nesugadino grupės leidinių nuoseklumo, ir tai džiugina, tačiau kad buvo išspausta viskas, ką buvo galima išspausti, pasakyti tikrai negalima. Kitaip sakant, nežinai ar džiaugtis, kad albumas profesionalus ir malonus ausiai, ar pykti, kad muzikantai patingėjo.

Vertinimas: 6/10

PINK FLOYD „The Endless River“

© „Parlophon“, 2014

01. Things Left Unsaid
02. It’s What We Do
03. Ebb And Flow
04. Sum
05. Skins
06. Unsung
07. Anisina
08. The Lost Art of Conversation
09. On Noodle Street
10. Night Light
11. Allons-y (1)
12. Autumn’68
13. Allons-y (2)
14. Talkin’ Hawkin’
15. Calling
16. Eyes To Pearls
17. Surfacing
18. Louder Than Words