„Castle Party 2011“: vėjas stipresnis už revoliuciją arba liežuvautojo fiasko

Foto: iš castleparty.com

Liepos 21-24 d. Lenkijoje, Bolkow mieste vyko tamsiosios muzikos festivalis „Castle Party 2011“.

Visi keliai veda į Bolkow, nes čia – jaukus, mažas ir senas miestelis; čia – viena pagrindinė scena (nereikalaujanti nervų ir jėgų, jei nori pamatyti keletą grupių) ir garsūs vardai; čia – po koncertų iki paryčių gali „prisibaiginėti“ viename iš trijų klubų, siūlančių skirtingas tamsiosios muzikos pakraipas; galiausia, čia – nežmoniškai gera atmosfera. Tad daug pasirinkimų nesvarstę, mes išvažiavome į šią karalystę.

Penktadienis

Kaip pastebėjote, nepaminėjau festivalio minusų. Ganėtinai kalvotoje vietovėje dažnai prasiaučia nemalonūs orai. Būtent šis draugiškas miestelis ketvirtadienį mus pasitiko liūtimi, kas vertė atsisakyti palapinių miestelio ir rinktis viešbutį. Bet šiandien galiausiai apsistojus kempinge, sulaukus koncerto pradžios laiko, apsauga savo neaiškia kalba mums bando išaiškinti, jog koncertas arba atidėtas vėlesniam laikui arba atšauktas. Čia kiti mandagūs angliakalbiai žmonės išaiškina, kad vėjas (kuris ant kalno prie pilies veikia kaip koks turbo ventiliatorius) verčia sceną. Ir nepaisant to, kad praradome lauktus FIXMER/MCCARTHY, SANTA HATES YOU pasirodymus, vėjo pabūgo ir patys revoliucionieriai, digital-hardcore pionieriai ir t. t. ATARI TEENAGE RIOT, kurie, beje, čia buvo kaip ir pagrindiniai festivalio herojai. Laikrodžiui mušant dvylika oras gerėja, siaubiam klubus ir bandome pamiršti visa, kas bloga.

Šeštadienis

Visai kitokį klimatą siūlo šeštadienis. Mūsų festivalio pradžią pakrikštijo estai FREAKANGEL. Šis kolektyvas bando paneigti visus mitus apie estus, ir jiems tai visai puikiai sekasi. Stiprūs ritmai, tikrai pakankamai kokybiška elektroninė (į aggrotech pusę) muzika, šiek tiek paprastų gitaros partijų fonui ir įrašuose geriau skambantis purvinas vokalas. Skambėjo smagiai, ir mes po truputį įsivažiavome į festivalio ritmą.

Toliau teko regėti seną kaip žemė britų „oldskūlinio“ gotikinio roko kolektyvą NOSFERATU. Nors nesu jų įrašų fanas, gyvas pasirodymas pakerėjo aukšta kokybe. Pajautėme, kad šie žmonės grojo tiek metų tam, kad mums pagrotų būtent tai. Ypač įstrigo stiprios ir tikslios, bet žaismingos mušamųjų partijos, be galo malonus bosas, kūną veriantis stiprus balsas.

Vėliau, šiek tiek pailsėję, grūdamės priekyje, kad pamatytume vieną pagrindinių grupių, dėl kurios atvažiavau. UMBRA ET IMAGO jau lipa į sceną, o, užbraukus pirmąjį akordą, …jokio jausmo. Uždainavus vokalistui ir lyderiui Mocartui – jausmai vis prastėja. Nevalyvi judesiai scenoj dar labiau sumažina efektą. Jau ir senus hitus pradėjo groti, bet jausmas – lyg iš tavęs jie grodami tyčiojasi. Ką daro gerai, tai tik šiltai bendrauja su publika tarp dainų – kitaip sakant, visom prasmėm Mocartas tik gerai liežuviu malt moka (nesupratę pokšto – galite pasidomėti koncertiniais vaizdiniais, grojant „Rock me Amadeus“ koverį). Nors paskutiniai du lėti gabalai suskambėjo visai puikiai, minia, be atsitiktinai pasitaikiusių veikėjų, jau nebekviečia žvaigždžių bisui ir „Rock me Amadeus“ niekas nebeišgirdo.

Toliau vokiečiai, lietuviams dukart matyti dark-wave‘eriai DIARY OF DREAMS, vėl lenda į akis ir ausis. Jie kaip ausų siera – išvalai, ir vėl prisikaupia. Nors Lietuvoje jų pirmasis matytas pasirodymas buvo tiesiog puikus (antrojo neteko matyti), čia jis bent pora kartų dar geresnis nei Vilniuje. Nežmoniškai ir žvėriškai daug energijos, sunkios gitaros (kurių buvo trys), labai daug gyvasties įneša gyvi būgnai ir iš dalies gyvai grojamos DIORAMA vokalisto klavišinių partijos. Puikūs judesiai ant scenos ir šviežias grojaraštis. Euforija. Grįžus į palapinių miestelį – vis dar euforija.

Sekmadienis

Vis dar euforija. Sekmadienio grupių sąrašas mums prasideda trimis paskutiniosiomis. O jį pradėjo electropoperiai/darkwave‘riai DIORAMA. Pasirodymas šiltas, kokybiškas. Ypatingų jausmų nesukėlė, bet laikas klausant nors ir ganėtinai monotoniškų dainų neprailgo. Kaip sakoma – vietoje ir laiku.

Štai jau ir sutemo. Minia susikoncentravo pilies kieme, kuris užsipildė belaukiant SUICIDE COMMANDO. Visą savaitgalį lauktas, lyg koks festivalio šamanas į sceną įžengia Johan van Roy‘us, o jam pritardami bendradarbiavo sintezatorininkas ir būgnininkas. Skamba tiesiog nuostabiai. Nesitikėjau tokios įtaigios ir gyvos electro-industrial/aggrotech dozės. Jeigu kam patiko RAMMSTEIN Vilniuje apšildę šio žanro sandraugininkai COMBICHRIST, tai SUICIDE COMMANDO šioje srityje kaip senbuviai nė kiek nežada nusileisti. Nuostabus „setlistas“, puikiai suderintos vaizdo projekcijos ir dar geriau skambanti SUICIDE COMMANDO kūryba. Nusivylusių taip ir neteko sutikti. Festivalis realiai jau pasiekė aukščiausią tašką. Bet…

…Liko dar vieni „headlineriai“ PROJECT PITCHFORK (su jau juokeliu tapusiu posakiu, kad juos seniau apšildydavo RAMMSTEIN). Tvyroja baimė, kad niekas „nebepramuš“ SUICIDE COMMANDO. Minia šiek tiek išsiskirsto. Bet štai, nors ir kiek minkštesnį darkwave‘vą propaguojantys, PROJECT PITCHFORK sudunda ne ką mažiau, savo programą pradėdami geruoju „God wrote“ ir jau nuo pirmo gabalo užplūsta emocijų potvynis. Baimė, jog grupė nepatvirtins savo garsaus vardo suglebo, subliuško ir jau po poros minučių buvo ištrinta iš atminties. Nors minia vis mažėja, pasirodymas neprastėja. Lieka grupės fanatikai, lyg užhipnotizuoti stebintys savo mylimą grupę, ir ne tokie grupės fanatikai, sakantys kad pasirodymas tikrai neblogas. Mėgstantiems PROJECT PITCHFORK muziką juos pamatyti tiesiog būtina.

Festivalis baigtas

Deja, kad ir kaip nesinori, kitą dieną tenka palikti Bolkow, dar labiau „sugotėję“ turime grįžti į Lietuvą, kur dar visus metus teks prisiminti šį festivalį. Nors viena diena ir buvo išbraukta iš festivalio plano, likusios dvi jį atpirko su kaupu. Kažkodėl turiu mažai abejonių, kad ten dar grįšime ir kitais metais, kur jau žada pasirodyti COMBICHRIST ir MERCIFUL NUNS.