HEAVEN AND HELL „The Devil You Know“ – tie, kurie velnią pažįsta geriausiai

Tai mega legendinės grupės sugrįžimas. Grupės, užvirusios košę, kurią dabar srebia tokie portalai kaip Ferrum.lt. Tai BLACK SABBATH su Ronnie James Dio priešakyje. Tik šį kartą po HEAVEN AND HELL etikete (pasivadinę pirmo BS albumo su Dio pavadinimu). Kaip teigia patys muzikantai, tai ne naujas projektas, tiesiog jie nenori, kad žmonės iš jų tikėtųsi Ozzio eros dainų pasirodymų metu. O, ar nepakito kūrybos braižas, įsitikiname, klausydami naujojo „The Devil You Know“.

Jau prieš įrašinėjant albumą fanai buvo nuteikiami laukti tarpinio varianto tarp „Dehumanizer“ ir „Heaven And Hell“. Žinoma, tai buvo tikrai labai drastiškos prognozės. Nors tiesa, „Heaven And Hell“ kvapo šiame albume aptikti šiek tiek galima (ypač stiprių aplodismentų vertame „Bible Black“ gabale ar greituose „Eating The Cannibals“, „Neverwhere“). Bet didžiąja dalimi albumas stipriai linkęs tęsti „Dehumanizer“ erą, kas visai mane džiugina, kadangi šiam darbeliui tikrai jaučiu simpatiją.

Albumas prasideda lėta doomine kompozicija „Atom And Evil“. Klausytojas iškart nuteikiamas vėl klausysis Sabbathų tokių, kokius ir įpratęs girdėti – tamsių, niūrių ir energingų. Albumą daugiausia sudaro lėtesnio ir vidutinio tempo kūriniai. Kaip minėjau, taip pat yra keli greitesni gabalai. Dauguma jų tikrai aukšto lygio. Ypač įstrigo minėti klasikinis „Bible Black“ ir melancholiškas „Atom & Evil“, galingi „Follow The Tears“, „Rock And Roll Angel“.

Kad prasisklaidytų didžioji dalis abejonių dėl sugrįžusios grupės, ilgai laukti nereikia. Kai išgirsti Tony Iommi virkdinamą solo, jausmas toks, kaip po daugelio metų sutikti labai artimą žmogų. Kalbant apie kitus atlikėjus, Ronnie James Dio kaip visad balsingas (ilgaamžiškumu grasinantis nurungti net patį Fidelį Kastro) ir paruošęs šūsnį klasikinių tekstų, Geezer Buttler bosu kaip visad puikiai pagyvina kūrinius, o Vinny Appice, didelių staigmenų nors ir nepateikęs, ritmą palaiko nepriekaištingai. Manau, atlikėjai atsilaikė laiko spaudimui ir išsaugojo autentišką skambesį, kuriuo visais laikais džiugino didelę dalį metalinės muzikos mėgėjų.

Pasakyti, kad albumas visiškai „be pretenzijų“, manau, irgi negalima. Mano akimis, ne iš visų kūrinių buvo išspausta absoliučiai viskas, kas galėjo būti išspausta. Vietomis jaučiamas šioks toks neišbaigtumas ir kyla jausmas, kad kažko trūksta, labai nedaug, bet trūksta. Neatmeskime galimybės, kad toks jausmas galėjo susidaryti iš nusiteikimo, kad albumas visomis prasmėmis privalėjo būti nepriekaištingas. Tokių grupių albumus pirmą kartą blaiviu protu klausyti nelengva. Bet kokiu atveju tai tik mažmožis, palyginus su šiltais jausmas, kuriuos sukelia „The Devil You Know“.

Čia galvoje gimsta klausimas. Kiek šio albumo vertė skirtųsi, jei tai būtų BLACK SABBATH diskografijos pratęsimas? Nors prieš klausydamas baiminausi bet kokių išvadų apie BS raidą, dabar manau, jog albumas bendrame kontekste vertas tiek HEAVEN AND HELL tiek BLACK SABBATH vardo. Ypač, lyginant su anksčiau išleistoje kompiliacijoje „The Dio Years“ pasirodžiusiais naujais studijiniais kūriniais, „The Devil You Know“ turi pranašumą. Ir nors dainos skambesiu ganėtinai panašios, brandumu šio albumo kompozicijos labiau vertos virtualios BLACK SABBATH etiketės.

Žinoma, su senesniais Dio eros BS darbais „The Devil You Know“ kažin ar kol kas verta lyginti. Darbas labai geras, bet jo išliekamąją vertę įrodys tik laikas. Tiesa, didžioji dalis fanų šį darbą labai palaiko jau dabar – „The Devil You Know“ Jungtinėse Valstijose pateko į perkamiausių albumų dešimtuką. Na, o man aukščiausio balo rašyti ranka nors ir nekyla, dėl kažko teisti – ne tik neturiu pakankamai drąsos, bet būtų tiesiog kvaila.

Vertinimas: 8,5/10

HEAVEN AND HELL „The Devil You Know“
© „Rhino“ / „Roadrunner“, 2009

01. Atom & Evil
02. Fear
03. Bible Black
04. Double the Pain
05. Rock & Roll Angel
06. The Turn of the Screw
07. Eating the Cannibals
08. Follow the Tears
09. Neverwhere
10. Breaking into Heaven