„Castle Party 2010“: kaip begemotai gotų pilį griovė

Atėjus dar vienai vasarai, internete mirga marga baneriai, apvainikuojantys įvairiausių festivalių gausą. Ir kas būtų per vasara, jei nenuspręstum paįvairinti lankomų festivalių sąrašą. Nusprendėm, jog šiais metais išbandysim gotikinės ir kitų tamsiųjų pakraipų festivalį „Castle Party“ Lenkijoje, Bolkow miestelyje. Tik dalyvaujančių grupių sąraše – balta varna, grupė BEHEMOTH (niekada negalvojau, kad juos taip pavadinsiu). Bet apie tai vėliau.

Penktadienis

Pirmąją koncertų dieną (dar nepagrindinėje scenoje, bet vidiniame pilies kiemelyje) žmonių daug, atmosfera gera, bet pasirodymai kol kas nežavi. Lauktieji FAITH AND THE MUSE, surengę ekskliuzyvinį akustinį pasirodymą, privertė atrodyti kaip „gatavytį“ – susidėjęs rankas ant kelių ir nuleidęs galvą, jau beveik ir miegu. Bet priešpaskutiniai scenoje pasirodę Šveicarijos džentelmenai THE BEAUTY OF GEMINA galiausiai atperka visą medžioklę. Suskambus pirmajam gabalui „Suicide Landscape“, net palengvėja – šį šaltą vakarą pagaliau užliejo šilta atgaiva. Puikiai ir tvirtai ant scenos atrodanti grupė, kaip ir jų malama energinga roko ir darkwave mikstūra, pilies kiemą pavertė tikru euforijos židiniu.

Šeštadienis

Šeštadienį, šį kartą jau prie pagrindinės scenos sėdėdami ant žolės, mėgaujamės šiltesne diena ir klausomės rusų gotikinio roko trejetuko DOPPELGÄNGER. Negaliu pasakyti, jog tai, kas lindo į ausis, žavėjo, bet nebuvo blogai. Taigi, neblogai pradėjus dieną, į teisiamųjų suolą netrukus sėdo trijų FAITH AND THE MUSE narių šalutinis projektas CHRIST VS. WARHOL. Pradžioje turėję bėdų su garsu, antrajame kūrinyje su jomis ir susidoroję, grupės nariai groja „oldskūlinį“ ir kiek „pankovą“ gotikinį roką. Buvo tikrai verta paklausyti. Visiškai to negalėčiau pasakyti apie šiokios tokios elektronikos bei gotikos mišinį propaguojančius THE CASSANDRA COMPLEX. Gal tai buvo skonio reikalas, o gal per daug vilčių į juos dėta.

Bet, pasirodo, metamorfozės šią dieną tuo dar nepasibaigs. Nespėjame į pasirodymo pradžią (bet pagal grojimo trukmę, matyt, spėjame pamatyti didžiąją dalį), bet energijos gūsį atpučia rėksnys ALEC EMPIRE. Jam padeda šalto veido mergina, leisdama triukšmingą muziką, o „šefas“, kartais paimdamas į rankas ir gitarą, laksto po sceną ir „distoršinu“ suteptu vokalu išlieja daug agresijos. Bent jau manęs abejingo nepalieka. Žmonija taip pat atsigavo, jau ir pogo sūkuriuoja vidury minios, ir galvas žmonės purtyti pradėjo. Dueto lyderis nusprendžia pasimėgauti stage-divingu. Tik merginos veidas kaip šaltas, taip šaltas. Ir piktai pakelta lūpa vis nenusileidžia.

Viskas prabėga sklandžiai ir, kaip reikiant pasikrovus energijos, į sceną manęs nuvilti atėjo THE EDEN HOUSE (vedėjo pristatyti kaip THE HOUSE OF EDEN). FIELDS OF THE NEPHILIM bosistas Tony Pettittas jau pusę pasirodymo groja ta patį rifą, susidedantį iš dviejų natų, pridedant dar kokį patobulinimą, o gitaristo perbrauktus akordus vis dar skaičiuoju ant pirštų. „O ne!“ pagalvoju vokalistėm ir vėl taip pat užtraukus natą. Laikas eiti pailsėti, tai pusė pasirodymo išblėso, mums tolstant nuo pilies.

Grįžus tenka palaukti šeštadienio „headlinerių“ synthpoperių, šį vakarą labiau skambančių kaip ebm stiliaus atstovai, vokiečių grupės AND ONE. Energingai įšoliuodamas vokalistas šoką puikų šokį ir traukia gerai žinomus AND ONE hitus. Pasirodymas toks geras, kad net ir Kerbedžio dainas primenantys priedainiai tampa malonūs. Žmonių veiduose šypsenos ir gera nuotaika, didis palaikymas. Muzikantai, atrodo, mėgaujasi pasirodymu ne ką mažiau. Šalia sėdintis vietinis miestelio pensininkas rodo į viršų iškeltą nykštį ir, atsisukęs į mane, teigia, jog „super kapela“. Belieka tik nuoširdžiai pritarti. Šeštadienis jau ir pasibaigė, o festivalis, panašu, jau ir taip atsipirko.

Sekmadienis

Sekmadienį visi ilsisi. Tik ne „Castle Party“. Čia visas įkarštis tiek atmosferiškai, tiek ir sprendžiant pagal aplinkos temperatūrą. Dieną pradedame pirmos pusės gale. NOISUF-X savo industrine elektronika šokdina susirinkusią minią. O ta elektronika neprasta, ir skambėjo daug geriau nei įrašuose. Gera dozė ausims ir dar vienas patvirtinimas, jog apogėjaus festivalis dar nepasiekė.

Visai kitus žmones prie scenos sukviečia FAITH AND THE MUSE su normalia programa. Elektroniką keičia gausa gyvų instrumentų – be gitarų, boso, standartinio būgnų sąstato čia ir kitokie mušamieji, smuikas, violončelė. Nors dienos metas gal ir netinkamas šiai grupei, pasirodymas įdomus ir įvairus. Nė trupučio nepalyginsi su tuo, ką jie grojo akustiškai. FAITH AND THE MUSE patvirtino, kad jų vardas yra vertas rimto statuso.

Kalbant apie rimtesnius statusus, tai toliau teko žiūrėti CLAN OF XYMOX. Panašu, jog grupė filmavo savo pasirodymą, kažkur išgirdęs žodį DVD, spėju jog tai bus įamžinta. O grupę, matosi, čia tikrai mėgstama. Didelis palaikymas, nors pasirodymas ganėtinai sintetinis. Tikėjausi daugiau gyvų instrumentų, o čia, nors bosistė ir gyva, atrodo, kad ją užgožia dar ir sintetinis bosas. Vokalisto griežiama gitara irgi skambėjo ne itin ryškiai, nors ranka nuolat judėjo. Nepaisant to, pasirodymas nenuvylė.

Po CLAN OF XYMOX į sceną tempiamos dekoracijos, leidžiančios suprasti, jog tuoj sceną užgrius ir piktesnių veikėjų. Atėjo laikas grupei BEHEMOTH. Klausytojai išsiskyrė į dvi dalis. Gale susirinkę šmaikštuoliai rėkia lenkiškas frazes, kurias dažnai palydi griausmingas juokas. Gaudžia skanduotė „Doda! Doda! Doda!“. Turima omenyje Nergal draugę (kažkas panašaus į mūsų Yvą). Žmonės priešais sceną kontratakuoja skanduodami „BEHEMOTH“. O po ilgos, bet sklandžios garso patikros pagaliau pirmieji pirotechnikos pliūpsniai ir galingi akordai jau drebina pilies sienas.

Nepamenu taip gerai įgarsintos tokio stiliaus muzikos. Panašu, kad BEHEMOTH skamba net aiškiau nei įrašuose. „Vien dėl to buvo verta važiuoti“, o dar tik antrąją dainą groja, kai į galvą šauna panašios mintys. Tiesa, „linksmuolių“ minia gale dar nesiruošia taip lengvai paleisti, neapjuokę baltų varnų. Nepaisant to, Nergal skelia jiems atgal „…kawałek z repertuaru THE SISTERS OF MERCY“ (vertimas: gabalas iš THE SISTERS OF MERCY repertuaro). Jo žodžius palydi sprogimas prieš akis ir iš jo išnyrantis „Conquer all“ rifas bei sinchronizuotai sukamos muzikantų galvos. Baigiantis valandos ir penkiolikos minučių programai, žmonių dvigubai sumažėję – liko tik entuziastai. BEHEMOTH, visiškai pribaigę su savo „Chant for Eschaton 2000“, dar išeina bisui su „Lucifer“ ir virš galvų paleidžia kilogramus blizgančio konfeti, galiausia baigę kūrinį grįžta į užkulisius, aukštai iškėlę galvas.

Festivalis užbaigtas ypač sėkmingai, o baltų varnų užmojis buvo būtent tai, kas pripildė pasitenkinimo taurę. Benai, plaukiam į „Castle Party“ ir kitais metais!