„Castle Party 2012“: tamsus savas kampelis

Foto: Savioro (1-oji) ir Marcin Dobermann Pflanz, alternation.pl. Daugiau foto: čia >>

Liepos 26-29 d. Lenkijoje, Bolkow mieste vyko tamsiosios muzikos festivalis „Castle Party 2012“.

Tai jau trečiasis mano lankytas „Castle Party“ (kiti du buvo 2010 m. ir 2011 m.). Būtent trečią kartą jis išsiskyrė tuo, kad vieta tapo visiškai sava. Viskas pažįstama – kempingas, Bolkow miestelis, pilis. Aplink sukiojasi daugiau nei pusė tų pačių veidų. Tai reiškia, kad niekas nepakito, lyg laikas čia buvo sustojęs ir festivalis laukė, kada grįšim. O mes pažadėjome sugrįžti.

Penktadienis

Atidaryti festivalį teko lenkams H.EXE – šiais metais „persimetę“ iš klubo į didžiąją sceną, panašu, kad turi nemažai vietinio palaikymo. Pasigirdus pirmiems kūriniams, suprantu kodėl. H.EXE kūryba savo kokybe nenusileidžia Vakarų Europos atlikėjams. O, be to, gyvam pasirodymui šį harsh electro/aggrotech projektą papildė ir gitaristas. Tai vietinis produktas, ant kurio etiketės negaila užrašo „Made in E.U.“.

Plojimais dėkojame H.EXE ir netrukus sulaukiame svečių iš tolimosios Čilės pavadinimu VIGILANTE. Prieš pasirodymą buvau girdėjęs tik du grupės kūrinius „Fire“ ir „Prison break“, kurie paliko tikrai neblogą įspūdį – šaunus industrial metal. Deja, pasirodymas ne visiškai išpildė dėtas viltis. Be minėtų kūrinių, „susiklausė“ gal vienas-kitas. Bet negali sakyti, kad buvo labai blogai. Tiesiog vidutiniškai ir be siurprizų.

Tą patį galėčiau pasakyti ir apie sekančią lenkų grupę DESDEMONA, tiesa, viešėjusią Lietuvoje „Kunigunda Lunaria“ festivalio metu. Tik vokalistė šį kartą nauja. Būtent vokalistė kelia grupės pasirodymą iš gilaus liūno. Jos balsas tiesiog persmelkia kūną, o muzika, nors vietiniai lenkai ir giria jų naująjį albumą (pats jo dar negirdėjau), suskambėjo labai monotoniškai.

Toliau šio vakaro teismui pasilikome tik EBM klasiką LEAETHER STRIP. Į sceną kartu su už klavišų stovinčiu ir jam į tėvus tinkančiu senuku užlipęs lyderis atrodo stiprus ir atsipalaidavęs, scenoje jis be abejonių jaučiasi puikiai. Ir nepaisant to, kad jo pasirodymas minimalistinis, kaip ir jo kuriama muzika, „paturbintos“ kūrinių versijos su naujomis vis augančiomis pradžiomis įsuka į jau gerai fanų pažįstamus opusus. LEAETHER STRIP tampo mus už virvučių – kūnas tiesiog pats juda, o mintyse tik melodijos ir ritmai. Pabaigę pasirodymą LEAETHER STRIP įtikinamai padėkoja publikai, o mes – jiems. Į sceną jau pusę kojos įkišo ir vedėjas, bet prie išėjimo nuo scenos vokalistas staiga apsisuka ir sušunka „You want more?!“, o minia nė sekundės nepamastę atšauna abejonių nekeliančiais balsais. Dar vienas gabalas, ir toliau pratęsti festivalį paliekame jau šeštadienio herojams.

Šeštadienis

Šeštadienį pradėjome su deathrocku. Prieš mus taip pat Lietuvoje viešėjusi grupė iš Vokietijos BLOODY DEAD AND SEXY. Tiesa, pilno pasitenkinimo ji nesukelia, bet groja gerai. O taip, mano manymu, yra todėl, kad šiai grupei labiau tinka mažesnės ir uždaros patalpos. Tada išryškėja gerieji grupės bruožai, sukuriama atitinkama atmosfera ir muzika skamba įtikinamiau.

Su scenos senbuviais PINK TURNS BLUE – atvirkščiai. Šis jau klasika tapęs kolektyvas atrodo labai profesionaliai. Be jokių įsišokimų, bet šį lietumi prapliupusį vakarą paverčia šiltu. Vokalistas pats nepabūgęs lietaus žengia į patį scenos priekį, užsimerkia ir mėgaujasi – sako, kad lietus jam patinka. Nekyla abejonių, kad myli jis ir publiką. Be šilto bendravimo publikai dovanoja ir gerai žinomus gotikinio roko hitus. Tiesiog idealus „trečiosios grupės nuo galo“ pasirodymas. O kai lietus įsisiautėja, tinka tik labai didelė romantika arba didelis agresijos proveržis.

Kontrastą į antrąją pusę persukti įžengė vienas žymiausių pasaulyje aggrotech duetų iš Meksikos – HOCICO. Vaizdas, kaip tikėtina, beveik identiškas, kaip ir jų naujajame DVD „Blood on the red square“. Pilies kiemą pripildė lietaus nepabūgusi minia, o lietaus lašai tiesiog atšoka nuo nenuilstančių HOCICO išjudintų kūnų. Meksikiečiai valdo padėtį. Dar vienas iš festivalio vinių pasiteisino ir paliko įaudrintą publiką, nes laikas atėjo kitiems festivalio „headlaineriams“ ALIEN SEX FIEND.

Taip pat ruošiamasi filmuoti jų DVD, būtent čia – „Castle Party“. Neaiškaus žanro, vyro ir žmonos projektas, kurį aš pats priskiriu deathrock kategorijai, gyvuoja jau nuo 1982-ųjų, ir tikriausia niekas nesupyks, jei pavadinsiu juos didžiausia legenda, pasirodžiusia šių metų „Castle Party“ scenoje (kurią visą išpuošė sau būdingais elementais). Prikrovė čia visko, tik bėda, kad krovė nežmoniškai ilgai. Permirkęs lietuje, pučiant šaltam vėjui spėjau ir sušalti. Todėl gana minimalistiška ALIEN SEX FIEND muzika šį vakarą tapo skaudi, ir purtausi matyt ne nuo muzikos ritmų, o nuo šalčio. Nepaisant savo simpatijų šiam kolektyvui, o ant scenos jie atrodo tiesiog nerealiai gerai, nesugebu objektyviai vertinti šio trenkto minimalizmo, ir po keturių kūrinių tiesiog palaužtas privalau grįžti į kempingą.

Sekmadienis

Paskutinės festivalio dienos pradžia patikėta baltarusiams COLD IN MAY. Į festivalį jie įnešė šiek tiek daugiau šalto darkwave‘o. Sceninis įvaizdis tikrai neypatingas, bet sklindantys garsai abejingų nepalieka. Be galo kokybiškas atlikimas ir kūryba. Visą pasirodymą COLD IN MAY seka ir labai šiltas palaikymas. Grupė parodė, kad Baltarusija galbūt nėra tokia šalis, kokią ją daugelis įsivaizduoja. Ką aš apie ją galiu pasakyti, tai tik tiek, kad bent vieną puikią darkwave‘o komandą jie tikrai turi.

Žinoma, neprasčiau pasirodo ir vietiniai lenkų DEATHCAMP PROJECT. Grupė gali pasigirti labai puikiu nauju albumu, ir keliais nariais papilnėjusiu gyvo atlikimo sąstatu. Būtent naujo albumo kūriniai čia daugiausia ir skamba. O skamba identiškai kaip įraše. Pilname pilies kieme nepatenkintų klausytojų tikrai nesimato – lenkai gali didžiuotis turintys tokią grupę. Kiek mažiau žmonių laukė gotikinio roko pažibų GARDEN OF DELIGHT vokalisto projekto MERCIFUL NUNS. Pradžioje bendrą efektą sustiprina du televizorių ekranai, kuriuose pirmąjį kūrinį dainuoja vokalisto veido atvaizdas, muzikantams jau grojant ant scenos. Įžengus vokalistui į sceną, gotikinė orgija tęsiasi. MERCIFUL NUNS įsuka į savo tamsią atmosferą, kurią kuria nors ir nauji, bet seno gotikinio roko tradicijas puoselėjantys „gabalai“. Tad dar vienas pasirodymas sėkmingas.

Kiek „ant klaustuko“ stovi BLUTENGEL laukimas. Čia soundcheckas ypač paprastas. Pašnibždėta į tris mikrofonus, ir pastatytas LEDinis ekranas. BLUTENGEL yra būtent tai, ką galima pavadinti alternatyva „popsui“. Tiktų ir į Euroviziją – lyderis Chris Pohl kartu su dvejomis damomis tiesiog dainuoja pagal fonogramą, o jiems padeda keturios šokėjos. Tuo labiau tekstai nepasižymi gilumu, nors daužyk galvą į grindinį tokius išgirdęs. „Vampyrinis“ šou taip pat gali būti apšauktas visišku kiču. Kitaip sakant, BLUTENGEL yra kuo puikiausia raudona širma snobams sunervinti. Bet norėčiau pastebėti, kad nei ausis, nei akis per jo pasirodymą neatitrūko nei sekundei. Jei ką nors darai, daryk gerai, o jis tai daro gerai. Sunku prisipažinti, bet BLUTENGEL pasirodymas man tikrai patiko. Geras ausų ir akių pravėdinimas nuo rimtų dalykų.

Nepaisant to, kad BLUTENGEL klausė didelė minia, paklausyti COMBICHRIST ateina dar daugiau žmonių. Nieko keista – tai buvo vienas laukiamiausių festivalio vinių, o taip pat ir užbaigiamasis smūgis. Ypatingai po turo su RAMMSTEIN išpopuliarėjusi grupė vis pildė savo pasirodymus. Čia jau stovi ne tik prieskonį suteikiančių būgnų rinkinėliai, bet ir visas būgnų sąstatas, gitara, keletas sintezatorių rinkinių. COMBICHRIST pradeda pasirodymą nuo „What the f**k is wrong with you“, ir pirmas įspūdis tikrai keistas. Be vokalo muzika skamba visiškai kitaip ir sunkiai atpažįstama. Dažniausia įsuka per trenksmingus priedainius, kas suteikia gerą jausmą, ir mintis apie tai, kad jų buvo verta laukti. Kita vertus, glūdi ir dviprasmiški jausmai, kad nebeliko beveik nė lašo industrialo. Grojaraštis taip pat pakoreguotas į gyvumo pusę, todėl ne visi norimi kūriniai išgirsti, o ir išgirsti ne visi taip, kaip norėtųsi. Aš asmeniškai norėčiau, kad jie grįžtų prie senesnės savo versijos su galingu industrialu ir dvejais būgnų rinkinukais jį papildyti. Bet jie yra tokie, kokiais tapo, ir, pabaigus žiūrėti šį audringą chaoso cirką, lieka geri prisiminimai. Belieka tik padėkoti. COMBICHRIST savo palankumą parodo, išsiųsdami į minią savo būgnininko floor tom būgną bei krūvą kitų daiktų, tarp kurių ir klavišininko marškinėliai, batai, džinsai, taip pat gyvūnų kostiumai su kuriais buvo įžengta į sceną. Išėjo tikrąja ta žodžio prasme su „triusikais“. O mes – su gera nuotaika.

Kiekvienais metais festivalis pasižymi tais pačiais pliusais. Be to, reikia pastebėti, kad grupių sąrašai tikrai neprastėja. Kada tai pasieks aukščiausią tašką neaišku, bet jaučiu, kad ir sekančiais metais festivalis nustebins pasaulinio lygio tamsiosios srovės grupių sąrašu, kuris suteiks progą ir toliau džiaugtis šiuo išskirtiniu renginiu. Tai arčiausias taškas, kuris palepina Rytų Europą vakarietiškos kokybės organizacija.