IAN GILLAN „One Eye To Morocco“ – jei ką darai, daryk gerai

Legendinė persona iš legendinės grupės DEEP PURPLE. Tiek užtenka pasakyti tiems, kas sunkiau prisimena vardus ir pavardes. Na, kažkada Ian Gillan balsu abejingų nepalikdavo. Bet kadangi laikas vietoje nestovi, o žmonės jam bėgant tiesiog pradeda pūti, viskas keičiasi. Anokia čia paslaptis, Ian Gillan jau senokai prarado savo superherojaus galias. Bet jis visados buvo ištikimas scenai ir išliko labai aktyvus muzikinėje veikloje. Taigi, kol DEEP PURPLE ilsisi baigę ilgą turą po pasaulį, visatą ir Rusiją, Ian Gillan susikviečia kitą kompaniją ir dirba toliau.

Štai ir turime naują Iano solinį darbą. Galbūt ir ne geriausiai išreklamuotas produktas, bet jis egzistuoja. Žinoma, šiek tiek kitoks, nei kad tikėjosi tie, kas neapleido Iano ir domėjosi jo asmenine veikla. Po aršaus senų gabalų atnaujinimo albume / rinkinyje „Gillan‘s Inn“ ir tikrai klausomo koncertinio įrašo „Live in Anaheim“ Gillanas naujame albume visgi keičia kryptį. Šį kartą iš gelmių išniro visos šio vokalisto svajoklio savybės, ir štai turime kažką labai lengvo, kas tikriausiai labiausiai tiktų skambėti fone. Albume dominuoja saldžios melodijos, bliuzrokinės arba švarios gitaros garsai, bamba minkštas bosas ir skamba švelnus Jonelio vokalas. Pastarasis dalykas bene didžiausias šio albumo pliusas. Jei jau nebegali, tai ir nesiplėšyk. Atrodo, tokią taktiką naudoja Ianas. Visiškai nepersistengdamas jis visiškai išnaudoja savo malonų ausiai balso tembrą. Apskritai lengvesnis žanras buvo teisingas pasirinkimas, bet…

Kalbant apie pačius kūrinius, manau, kad šis albumas buvo sukurtas tik siekiant „prastumti“ keletą dainų, kuriomis Gillanas didžiuojasi. O tai, pasirodo, kaip pats mini, buvo titulinis „One Eye To Morocco“. Bet be šios dainos dar galima atrasti, ką paklausyti (nedaug, bet galima). Visai patiko tokie kūriniai „The Sky Is Falling Down“, „Deal With It“, „Girl Goes To Show“, na, ir, žinoma, jau „Live in Anaheim“ sugrotas ir puikiai nuteikiantis „Texas State Of Mind“. Šitie kūrinėliai pasiekia geriausiu atveju nors vidutinį lygį. Visa kita – labai nuobodu.

Lyginti „One Eye To Morocco“ su kuo nors labai sunku. Nusivylimo prasme albumas priminė SAMMY HAGAR „Cosmic Universal Fashion“. Kūrybine prasme, jei lygintume šį darbą su vėlyvąja DEEP PURPLE kūryba, tai ir iki jos Iano surinktiems muzikantams dar reiktų nemažai muzikos mokyklų pabaigti. Na, žinoma, nesakau, kad čia groja neprofesionalai, tiesiog sakykime, kad tai tik profesionalūs atlikėjai, bet ne kūrėjai.

Šiek tiek pagalvojus pasidaro keista. Šiomis dienomis Ritchie Blackmore‘as niūniuoja kažkokias bardų dainas kartu su savo žmona ir virkdina instrumentus, kurie net nepritaikyti jungti į elektros šaltinius, Jon Lordą jaudina tik klasikinė muzika, o Ian Gillanas naujomis dainomis stengiasi nuvilioti Julio Iglesias klausytojas. Trys bene svarbiausi garsiausios DEEP PURPLE MK-II sudėties skambesio faktoriai, atrodo, visiškai apleidžia hard roko pasaulį, prie kurio formavimo labai stipriai patys ir prisidėjo. Jaunesniems klausytojams, pvz. tokiems kaip man, tai atrodo keista. Bet supraskime, kad žmogui ateina toks metas, kai pradedi daryti tai, ką ne turi daryti, o tai, ką nori daryti. Tai tikrai nėra blogas dalykas, bet, Ianai, jei ką nors darai, daryk gerai.

Vertinimas: 4/10

IAN GILLAN „One Eye To Morocco“
© „Eagle Rock Ent“, 2009

1. One Eye To Morocco
2. No Lotion For That
3. Don’t Stop
4. Change My Ways
5. Girl Goes To Show
6. Better Days
7. Deal With It
8. Ultimate Groove
9. The Sky Is Falling Down
10. Texas State Of Mind
11. It Would Be Nice
12. Always The Traveler