NAZARETH „The Newz“ – ir seneliai turi ką naujo papasakoti

Galima šią grupę vadinti kaip nori. Pavadinsi legenda, nesuklysi. Galima ją vadinti ir Rytų Europos estrados numylėtiniais, kurie iš tolimosios Škotijos pagroti čia atvyksta dažnai, nes tik čia susilaukia didžiausio įvertinimo. Bent jau paskutiniu metu – tikrai. Galbūt to priežastis tai, kad nuo 1980-ųjų jie taip ir nebesudrebino didžiosios pasaulio hard roko scenos – leido albumus, kuriuose dominavo ne kiekvienas idealiai surėdytas gabalas, bet tik kelios lengvos, singlais išleistos kompozicijos.

„The Newz“ neabejotinai yra geriausias paskutiniais dešimtmečiais išleistas NAZARETH albumas. Tai pripažįsta ne tik nostalgijos ir vidutinio amžiaus krizės apimti klausytojai, bet ir muzikine prasme į šią grupę žiūrintys kritikai. Tą patį rodo ir įvairių Europos valstybių čartų duomenys. Albumas užėmė palyginus auštas pozicijas.

Dešimt metų lauktas albumas turi viską, tikrąja to žodžio prasme. Net 13 kūrinių, kurių kiekvienas išsiskiria savu stiliumi, kabina ausį puikiomis melodijomis. Albume „The Newz“ išgirsime viską, ką NAZARETH savo įvaizdžiui kūrė kiekviename albume prieš tai. Čia yra keletas sunkių „metalovų“ dainų, taip pat keletas funko paveiktų gabaliukų, neapsieita be poros savo stiliaus lėtų kompozicijų, „draivo“ nestingančių „rokavų“ pasigrojimų ir t. t. Panašu, jog čia atsispindi visa NAZARETH įgyta patirtis per ilgus karjeros metus.

Grupės sąstatas – tai senbuviai vokalistas Dan McCafferty ir bosistas Pete Agnew, jiems padeda jau ilgiau nei dešimt metų kartu grojantis Jimmy Murrison, o ritmą mušamaisiais palaiko Pete sūnus Lee Agnew. Dan balsas, be abejo, senstelėjo. Bet (ko nepasakysi apie tokius vokalistus, kaip Ian Gillan) McCafferty skamba gerai, ypač gyvai. Jis albume darbuojasi, nesunaikindamas savo balso autentiškumo. Tiesa, Dan nepersistengia. Vokalo partijas sukūrė savo galimybių ribose, o tai yra labai pagirtina, nes tada balsas nerėžia ausies, o atvirkščiai, tai ką girdi sukelia tik geras emocijas.

Gitara, nors valdoma jau nebe Manny Charltono, puikiai veda visą albumą į priekį. Jimmy Murrisonas čia neapsiriboja viena grojimo maniera ir skambesiu. Kiekvieną dainą jis interpretuoja vis kitaip. Dėl to albumas skamba visiškai nemonotoniškai, jame daug įvairių vėjų.

Mano akimis, šį albumą lyginti su prieš tai išleistuoju „Boogaloo“ neverta. NAZARETH stipriai atsigavo. O svarbiausia įrodė, kad nors ir daugiausiai koncertuoja mažose salėse, nors sudėtis ir pasikeitusi, jie vis dar verti gyvos legendos statuso. Būtent dėl to, kad nuoširdžiai sugebėjo nustebinti savo fanus tokiu geru albumu, kokio nelabai kas ir tikėjosi.

Vertinimas: 8.5/10. Paprasta, kokybiška, autentiška ir „veža“.

NAZARETH „The Newz“
© „Edel Records“, 2008

1. Goin’ Loco
2. Day At The Beach
3. Liar
4. See Me
5. Enough Love
6. Warning
7. Mean Streets
8. Road Trip
9. Gloria
10. Keep On Travellin’
11. Loggin’ On
12. Gathering
13. Dying Breed