Naujas vokiečių bangos smūgis

Pastaraisiais metais gerokai suaktyvėjo darbas vokiečių scenoje. Aš, kaip aktyvus Neue Deutsche Härte garbintojas, negaliu neaptarti kelių pastaruoju metų į dienos šviesą „paleistų“ darbų. Taigi…

WITT „Auf Ewig – Meisterwerke“

Kadangi pagal etiketo taisykles įprasta pirmenybę skirti senjorams, išimčių nedarysime ir čia. Taigi taigi, vokiečių scenos vilkas Joachim Witt, kuris garsėja savo senais aštuoniasdešimtųjų disko hitais „Goldener Reiter“ ar „Herbergsvater (Tri-tra-tu-la-la)“ ir yra įsirašęs į vokiečių muzikos istoriją kaip „naujos bangos skleidėjas“ kartu su tokiais atlikėjais kaip NENA ar FALCO, sumąstė išleisti savo geriausiųjų hitų albumą, kurie šį kartą skamba šviežiai.

Taigi hitai įrašyti naujai. Senas melodijas pagyvino stiprus ir sunkus skambesys, tai Joachimo muzikai suteikė naują veidą. Kai kurie disko hitai tapo kūriniais, kurie daugeliui Neue Deutsche Härte atlikėjams galėtų būti neblogas pavyzdys. Tiesa, kas dirbo su instrumentine puse tiek naujesnės tiek senesnės eros dainose, taip ir nepavyko išsiaiškinti. Aišku tik viena, kad skambesys man patiko. Prie kūrinio „Supergestört Und Superversaut“ skliausteliuose žiba, jog tai OOMPH! remiksas. Nežinau, ar pati grupė buvo prikišusi nagus prie šio gabalo, ar tai išskirta tik dėl to, kad ši daina pasižymi „Ompfišku masteringu“, kuriam būdingas skardžių būgnų, nešvarių gitarų ir minkštai skambančios elektronikos kontrastas. Bet kokiu atveju tai neabejotinai vienas iš šio albumo „killer“ gabalų.

Be abejo, daugiausia išgirstame naujesnių, „Bayreuth“ albumų trilogijos dainų, kurios natūraliai atspindėjo vadinamą „Rammšteinišką“ skambesį. Čia puikuojasi tokie skambūs pavadinimai kaip „Das Geht Tief“, „Bataillon D‘Amour“, „Ich Spreng Den Tag!“, kuriuos vertėtų žinoti minėtojo žanro mėgėjams, ar kažkada šį dešimtmetį per „Viva“ muzikinį kanalą „leistas“ singlas „Eisenherz“, kuris berods, taip ir nepateko į jokį albumą.

Taigi WITT (žinomas kaip Joachim Witt) šį rinkinuką parengė neatmestinai. Panašu, jog šiam neeiliniam atlikėjui ir dainų kūrėjui atsirado jau net nebe antras, o trečias kvėpavimas. O šis rinkinys – tai naujas atskaitos taškas, nes, kaip teigia kai kurie šaltiniai, jau laukiame kito jo naujų dainų albumo.

„Herbergsvater (Tri-tra-tru-la-la)“

IN EXTREMO „Saengerkrieg“

Sunku įvertinti objektyviai kažką, kas tau jau nuo ankstyvos paauglystės buvo viena iš svarbiausių grupių. Na, realiai – tebėra. Nors pirmą kartą viena ausimi nuklausęs singlą „Frei zu sein“ buvau stipriai suabejojęs laukiamojo albumo potencialu. Po, sakyčiau, tikrai ne paties puikiausio savo albumo „Mein Rasend Herz“ šį kartą maniau, kad IN EXTREMO nuvils dar labiau. Stipriai apiburnojęs grupę, dabar raudonuoju iš gėdos, kadangi man nelabai patinka keisti nuomonę. Deja, šį kartą taip ir atsitiko, kad teko. Normaliai perklausęs albumą, supratau, jog jis man paliko labai gerą įspūdį.

„Saengerkrieg“ paremtas nauju skambesiu. Ryškiai labiau propaguojamas ne sunkus metalinis skambesys, bet lengvesnės, laisvesnės roko melodijos. Tai ir yra šio albumo koziris. Gal albumas nebeturi tos metalo ir folkloro sintezės, bet grupė visiškai išlaikė melodijų autentiškumą, kurį tiesiog šį kartą pateikė šiek tiek kitaip. Taip pat patiko gan lengvai klausomi ir gražiai parinkti tekstai.

Albume nemažai potencialių hitų. Nemažą įspūdį paliko daina „In Diesem Licht“, koveris „An End Has A Start“ ar „Flaschenpost“. Bet iš tikrųjų visos dainos man buvo pakankamai įsimintinos, taigi galėčiau pavadinti albumą darbu, kuris kol kas paliko vieną geresnių įspūdžių 2008-aisiais.

Labai daug apie šį albumą pasakoti neturiu ką. Manau, kiekvienam, mėgstančiam IN EXTREMO ar panašią muziką, vertėtų išbandyti šį albumą. Kokius prisiminimus jis paliks, be abejo tėra tik skonio reikalas. Bet atviresniems įvairovei žmonėms, manau, albumas papildys diskografiją, kaip kad padarė man.

„Frei Zu Sein“

MEGAHERZ „Heuchler“

MEGAHERZ – tai grupė, kuri paskutinius penketą metų turėjo kovoti su jiems vis iškylančia regreso grėsme. Po išsiskyrimo su gan ryškiu grupės veidu, buvusiu vokalistu Alex Wesselsky, ir elektronikos meistru Noel Pix, gitaristas ir bositas „X-Ti“ ir Wenz turėjo įrodyti, kad jie pakankamai charizmatiški vesti šią grupę toliau. Tai buvo mažai tikėtina, tačiau jų albumas „5“ muzikaliai pasirodė daug įdomesnis už visus jų albumus kartu sudėjus, o naujasis vokalistas Matthias Elsholz, keisdamas balso tembrus kaip kojines, bent jau mano ausims vienareikšmiškai užsitarnavo „geresnio vokalisto už buvusį“ vardą. Ir tai padarė ne tik geresniu ir apskritai neeiliniu balsu, bet ir labai įsimintinais ir įdomiais dainų tekstais.

Deja, grupę persekioja nuolatinės „perestroikos“ ir dėl nepiktybinių kliūčių Matthias paliko grupę. Jo vietą užėmė, švelniai tariant, ne toks profesionalus balsas Alexander Wohnhass, dar žinomas kaip „Lex“. Būgnininko vietą užima „Bam bam“ iš grupės BONFIRE. Gaila, nes „5“ albume grojęs Jurgen Zink man labai patiko.

Na, ir kas iš to išėjo, nelengva nupasakoti. Reiktų pradėti nuo to, kad jaučiama, jog grupė grižo į seniau jiems būdingą šiek tiek paprastesnį skambesį. Galbūt kažką panašaus gautume, sumaišę grupės „Herzwerk II“ ir „Kopfschuss“ albumus. Kalbant apie pačias kompozicijas, jos gan savotiškos, nors ir paprastos, vis turi kokį akcentą ar priedainį, ar ką kitą, kas įsimena. Tiesa, titulinės „Heuchler“ dainos pagrindinis rifas kažkiek primena RAMMSTEIN „Engel“. Na, bet tokia jau šio muzikos žanro prigimtis. Bet kokiu atveju instrumentinė albumo pusė man tikrai labai patiko. Tiesa, puikus įrašas ir boso skambesys.

Naujokas „Lex“ atliko labai įdomu darbą. Daugumoje dainų jis savo balsą, tarmę, dainavimo būdą keičia taip, kad jis perdaug nekrenta į ausis, gražiai papildydamas muziką, ir puikiai susilieja su bendra albumo koncepcija. Taigi, gal „Lex“ ir neturi ypatingų vokalinių sugebėjimų, bet jo balsas skamba tiesiog puikiai, ir tai mane labai nustebino.

Apskritai MEGAHERZ dar kartą patvirtino savo, kaip nuolatos rimtai dirbti nusiteikusios grupės, vardą ir parodė, kad MEGAHERZ nepasiruošusi devoliucionuoti.

EISBRECHER „Sünde“

Ką tik MEGAHERZ albumo recenzijoje minėtieji Alex Wesselsky ir Noel Pix taip pat nemiega. Žinia, išsiskyrę su MEGAHERZ, jie užsiėmė savo projektu EISBRECHER. Šie metai buvo pats laikas jų jau trečiam darbui.

„Sünde“ seka pastarojo darbo „Antikörper“ pėdomis. Jam taip pat būdinga labai savotiška sunkių gitarų ir elektronikos sintezė, kuri ir vėl paremta daug tvirtesniu skambesiu, nei buvo girdima debiutiniame EISBRECHER albume. Albumas sudarytas iš labai lengvai klausomų kompozicijų (kaip minėjo vienas veikėjas, jos „nevaro vėžio“). Stebuklų jie niekad nesiūlė, bet galingas ginklas jų pašonėje yra muzikos kokybė (visomis prasmėmis). Nors muziką ir lengva uždaryti į rėmus, ji skamba ganėtinai laisvai ir nešališkai. Be to visa tai į vieną sujungta labai profesionaliai. Jau seniai neabejoju Noel Pix įgimtu talentu „gaminti“ muziką.

Bendrai vertinant šį darbą, reiktų pabrėžti, kad kažkokių naujų vėjų, to ir nebuvo galima tikėtis, EISBRECHER nepapūtė, bet, aišku kaip dieną, grupė pasiūlė daug tobulesnių kompozicijų, nei prieš tai apteikta kūryba. Kol kas tai pats geriausias grupės darbas. Mano manymu, jį netgi labai verta paklausyti Neue Deutsche Härte mėgėjams.

OOMPH! „Monster“

Ši, galbūt žmonės labai nesupyks, „skystesnė“ minėtojo žanro komanda taip pat turi ką parodyti šiais metais. Atvirai kalbant, nesu išsamiai susipažinęs su OOMPH! diskografija, nes niekados joks albumas manęs neužkabino iki galo. Albumuose rasdavau po kelis rimtesnius kūrinius. Visą mano pamėgtą grupės asortimentą puikiai apėmė rinkinys „Delikatessen“. Ką OOMPH! siūlo šįmet, be abejo, taip pat nutariau išbandyti.

Aišku, albume „Monster“ grupė vis dar neišaugo iš paaugliams būdingų temų ir ideologine prasme nepatobulėjo nė kiek. Jau pirmos dainos pavadinimas „Beim Ersten Mal Tuts Immer Weh“ sukėlė šypseną ir parodė, jog albume OOMPH! savo veido nekeis. O galbūt ir nereikia. Man jie būtent tuo ir patinka, kad klausant jų daug galvoti nereikia.

Taigi, kalbant apie kompozicijas, jos gan įprastos. Galbūt tai ir yra albumo pliusas, kad grupė skamba autentiškai ir nenervina kažkokiais įspūdingais eksperimentais. „Monster“ klausytis labai malonu ir lengva, nėra jokio kūrinio, kuris verstų perjungti kitą dainą. Ypač patiko šiek tiek greitesnis „Labyrinth“, taip pat senesnę grupės kūrybą primenantis „Revolution“, sintetiškomis gitaromis paįvairintas „Wach auf!“, skambūs „Beim Ersten Mal Tuts Immer Weh“ ir „Wer Schon Sein Will Muss Leiden“.

Apskritai man tai – smagiausias grupės darbas, kurį nesuabejojau įsigyti. Galbūt ir ne ta komanda, kurią norisi dievinti, bet nekartą jau šį darbą „prasukau“ ir net neabejoju, jog dar ne kartą „prasuksiu“.

„Labyrinth“

DIE APOKALYPTISCHEN REITER „Licht“

Aš ir pats nelabai suprantu, ką šiame straipsnyje veikia grupė DIE APOKALYPTISCHEN REITER. Nors reiktų atsižvelgti į tai, kad labai seniai juos tegirdėjau ir esu praleidęs kelis albumus. Pirmą kartą su grupe susipažinau, pasirodžius albumui „All You Need Is Love“. Vėliau juos apleidau.

Atėjo laikas vėl pasidomėti, ką jau kažkada klausyti „raiteliai“ siūlo 2008-aisiais. Ir, tiesa, nesupratau, „kame reikalas“. Girdžiu visišką alternatyvą, visiškai sukomercintą skambesį, šį kartą visiškai kitokiu vokalu. Perklausęs darbą „Licht“ pagalvojau, jog galbūt niekas ir nesupyks, jei šiek tiek apžvelgsiu jį šiame straipsnyje. Visgi visi tekstai vokiški, o skambesys kažkiek industrializuotas.

O įrašas „Metalo archyvuose“ net juoką sukėlė. Death? Folk? Kur? Laikas atnaujinti informaciją.

Nesvarbu, kokie pokyčiai įvyko, priėmus DIE APOKALYPTISCHEN REITER kaip naują grupę, muzika skamba gan neblogai. Negaliu sakyti, jog kažkas ypatingo, tikrai ne. Negaliu lyginti su kitais darbais, nes vienintelis, kurį girdėjau, visiškai ne iš to pasaulio. Grįžtant prie paties „Licht“, klausytis yra ką. Daugiau nei pusė albumo kompozicijų skambėjo gerai, o tai privertė mane pasilikti šį albumą savo kolekcijoje.

Nepatiko išblėsęs gitarų skambesys. Pavyzdžiui, kūrinyje „Adrenalin“ tik to ir tetrūksta – šiek tiek energijos gitarų partijose (pati kompozicija – puiki). Taip yra su dauguma kūrinių, jie sukomponuoti labai gerai, tikrai neblogi rifai, bet viską kažkiek atvėsina tas skambesys, visą albumą neduodantis ramybės. Taip pat šiek tiek abejoju „Licht“ išliekamąja verte.

Apibendrinant, albumas labai nestebina, bet paįvairinti naujų klausomų darbų sąrašui, manau, visiškai tinkamas.

„Es Wird Schlimmer“