DARKTHRONE “Sardonic Wrath” – seni geri dalykai...

Nežinau, ar čia man, apimtam rudeninės depresijos, visos spalvos atrodo vien tik juodo atspalvio, ar iš tiesų metalas nugrimzdo į kažkokią prarają. Scenoje vien tik seni pažįstami, viskas pabodę, o nauji stiliai neteikia jokio estetinio pasitenkinimo.

Ypač tai juntama juodmetalyje, kur jau kuris laikas nevyksta nieko įdomaus. O gal nėra to susidomėjimo, kaip kadaise, nes kaip kitaip galima paaiškinti, kad naujausias tokios senos ir garbingos grupės, kaip DARKTHRONE albumas liko praktiškai nepastebėtas. Tuo labiau, kad grupė, tylėjusi beveik porą metų, praėjusių metų rudenį išleido savo naujausią tvarinį „Sardonic Wrath“. Beje, dėl šio albumo jie buvo nominuoti norvegiškam Grammy variantui metalo kategorijoje, bet pareiškę, kad nedalyvaus muzikinėje industrijoje, DARKTHRONE pareikalavo būti išbraukti iš nominantų sąrašo. Štai kokie jie idėjiniai – komercijos nemėgsta. Ne, tai ne, aš jų albumą irgi per eMule parsisiunčiau… Negi siūlysi pinigus, jei „chebra“ nenori…

Gerai, o dabar apie rimtesnius dalykus. Kažkas forume taikliai palygino DARKTHRONE su AC/DC. Jei ne žanro prasme, tai bent kūrybos modelyje išties galima surasti kai kurių paralelių. Savitos, lengvai įsimenamos melodijos, energingi, „firminiai“ gitarų rifai ir iš pirmo akordo atpažįstamas skambesys. Ir nors Nocturno Culto ir nėra Brajenas Džonsonas, bet jo vokalą visai nesunku atskirti nuo kitų panašių „growl“ kategorijos kriokimų. O savitas Fenrizo tvatinimas nepalieka abejonių, kokia grupė šiuo metu kėsinasi į jūsų klausą.

Albumas prasideda ambientiniu intro „Order of the Ominous“, kuris man pasirodė kiek užtęstas, bet vistiek originalus. Ir velniškas šou prasideda. „Information Wants to Be Syndicated“ užpuola staigiai, be jokio įstojimo, tiesiog ima ir priploja jus prie sienos, pagrindinė dainos tema kinta kelis kartus. Pačios dainos tematika irgi neįprasta – tokia tiesmukiška antiglobalistinė propaganda. Matyt, paveikė Europos Sąjunga.

Sekantis kūrinėlis vadinasi „Sjakk Matt Jesu Krist“. Na, norvegiškai keiktis aš nemoku, bet „mat“ ir Skandinavijoje „mat“. Piktas toks gabaliukas ir nemanau, kad ten būtų kas gero pasakyta apie… na, jūs mane supratote. Kita daina vadinasi „Straightening Sharks in Heaven“ – tai man labiausiai patikęs kūrinys iš viso albumo. Ko vien verta frazė, cituoju: „Stained with the juice of frustrated priests…“. Čia apie tai, apie ką aš pagalvojau? Taip jiems ir reikia, protestantiškos kiaulės! „Alle Gegen Alle“ – tipiškas DARKTHRONE kūrinys, vertimas, jei teisingai supratau, būtų „Visi prieš visus“. Mokykimės išgyventi šiame žiauriame pasaulyje, o mielaširdystė – viso labo iliuzija, primesta mums šio pasaulio galingųjų.

Kitas kūrinėlis vėl norvegiškas ir čia aš jau visai nesuprantu, apie ką kalbama. Tiesiog paklausom „Man Tenker Sitt“. Dar vienas užvedantis gabaliukas „Sacrificing To The God Of Doubt“. Kaip jau minėjau, filantropija tėra širma. Saugokis, Sorošai! Priešpaskutinis kūrinys „Hate Is the Law“ įdainuotas tiek anglų, tiek gimtąja kalba, bet visgi dainos prasmė nuo manęs „pabėgo“. Tiesiog atsipalaiduojam ir paklausom… Energingas kūrinys su puikia ritmika. Čia Nocturno Culto nusprendė kiek paišdykauti ir kaip pasekmę mes girdime vokalo kaitaliojimus nuo groulingo iki skrymingo, gerai kad ne iki falceto – būtų jau kiek per daug. Albumas pasibaigia lėtu, hipnotizuojančiu „Rawness Obsolete“.

Apibendrinimas: tipiškas šiai kompanijai darbas, bet jokiu būdu ne autoplagiatas. Dėl ko jie man visada ir patiko.

Vertinimas 8/10

Moonfog Records 2004

1. Order Of The Ominous
2. Information Wants To Be Syndicated
3. Sjakk Matt Jesu Krist
4. Straightening Sharks In Heaven
5. Alle Gegen Alle
6. Man Tenker Sitt
7. Sacrificing To The God Of Doubt
8. Hate Is The Law
9. Rawness Obsolete