Pirmas patarimas: neapsiribokite vienu šio albumo perklausymu. Nepatiko? Iškentėkite dar kartą. Ir, kad ir labai sunku būtų, dar kartą. O dabar jau galite sąžiningai dėti į šuns dienas ar klijuoti muzikantų nuotraukas neegzistuojančiose garbės lentose.

Ketvirtasis šių metų mėnuo pretenduoja tapti vienu gausiausių metalo scenos įvykiais. SODOM ir NILE šou mūsų žemelėje bei keletą smulkesnių koncertų apvainikuos dar ir naujo produkto pasirodymas.

Tiesą sakant, perskaitęs anonsus apie naujai pasirodantį grupės, davusios visam metalinės muzikos požanriui pavadinimą, albumą, ne itin apsidžiaugiau. Labai jau pasimokiau su tais visais “sugrįžimais”, “atsikūrimais”, “nauja jėga” ir panašiais reklaminiais triukais.

Lapkričio virtuozai sugrįžta. Kiekvieną kartą vis kitokie – tai niūresni, tai stipresni, tai naivūs kaip vaikai. Italų NOVEMBRE – viena iš tų grupių, kurių albumų laukiu su dideliu nekantrumu. Ir kaskart savo darbą jie atlieka puikiai.

Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera – jei minėtoji brazilų komanda visgi būtų apsilankiusi Lietuvoje, tai jų promo diskas nebūtų atsidūręs kažkurio metalo fano kolekcijoje ir per „pažįstamų pažįstamus“ nebūtų atsidūręs ir mano grotuve.

Apturėjęs didelį malonumą su EXTREMIST, puoliau ieškoti kažko panašaus. Ir ką jūs manote, pakliuvo vėl Lenkijos undergroudo atstovai – arabiško pavadinimo savininkai SARATAN.

Na ir nėra čia ko slėpti ir gėdintis – niekada per daug nesidomėjau thrash metalu. Nors įdomumo dėlei paminėkime, kad vieni pirmųjų išgirstų metalinių įrašų buvo METALLICA ir SLAYER, kuriuos, manau, nesupyksite, jei priskirsime prie thrash legendų.

Į Tolkieną mėgstančių metalistų tvirtoves ir lygumas atėjo džiaugsmas. Epiškieji austrai SUMMONING prieš savaitę į Ardą ir už jos ribų išleido naują opusą „Oath Bound“. Iškart perspėju, kad norint gerai suprasti šį albumą...

Ką gero, brangieji muzikos ekspertai, pastaruoju metu galite pasakyti apie Norvegijos black metal sceną? Nežinau kaip jūs, bet mano atsakymas vienareikšmiškas – praktiškai nieko.

Penktadienio popietė prieš „Brutal Madness“. Keliasdešimt atliekamų litų piniginėje. Manevruojant Pylimo gatve žemyn, kažkaip gimsta mintis užsukti į “Zarazą”...

Lankydamasis pas ką nors svečiuose visada stengiuosi nors akies krašteliu peržvelgti šeimininko įrašų kolekciją. Tad pas vieną pažįstamą mano akys nejučia sustojo prie šiek tiek egzotika dvelkiančio kompaktinio disko MAEL MORDHA „Cluain Tarbh“.

Taip jau nutiko, kad iš šiųmečio derliaus būtent šis albumas pateko į mano putlias rankas. Vokiečiai EDGUY bene viena geriausiai užsirekomendavusių power metalo grupių, bent jau mano akyse, ir juos tikrai malonu paklausyti...

Jaučiuosi esantis pranašu. Recenzuodamas pirmąjį OSSASTORIUM darbą, minėjau, jog tikiuosi, kad kada nors ši grupė taps viena iš kertinių Lietuvos sunkiosios scenos vinių. Nežinau, ar tikrai vinimi, bet kad kažkokia kertine konstrukcijos dalimi — akivaizdu.

EXTREMIST grupę aptikau atsitiktinai, kai Metal-archives duomenų bazėje ieškojau thrasho „demūškių“, išleistų praeitais metais Lenkijoje. Atradau kelias, o EXTREMIST gitaristas atrašė pirmasis.

Paėmus „Prelude“ į rankas, iškart į akis krinta neypatingai originalūs dainų pavadinimai: „Pain“, „Soul“, „Dreaming“... Kadangi buklete dainų tekstų nėra, teko juos susirasti ir skaityti grupės tinklalapyje.

Gėda mano žilai galvai, bet jei ne turėjęs vykti koncertas, aš iš viso nežinočiau, ką groja GOREFEST ir iš vis, su kuo jie valgomi. Pavadinimas ir iki tol buvo girdėtas, bet ne be reikalo yra sakoma, kad „Girdėjo, kad skambino, bet nežino, kurioj parapijoj“.

Jau senokai nejaučiau tokio malonumo, klausydamas death metalo. Ir teneapgauna jūsų albumo pavadinimas – jokiais eksperimentais nei muzikine, nei tekstine prasme čia ir nekvepia!

Produktyvus seniokas, nėra ką ir kalbėti! Tik užpernai Udo Dirkšneideris buvo pagadinęs orą albumu „Thunderball“, pernai visus metus prasitampė su buvusiais kolegomis iš ACCEPT, ir štai tau kad nori – pernykščių metų pabaigoje vėl užderėjo pupos Vokietijoj!

Jei mane prikeltų naktį ir paklaustų, kuris iš pastarųjų dviejų žodžių reiškia albumo, o kuris projekto pavadinimą, garbės žodis, susimaišyčiau. Ir taip, žmogus – orkestras Damian pristato savo pirmagimį.

„Subconscious Terror“ – tai pirmas vienos geriausių Anglijos death metalo grupių albumas. Prieš tai išleidusi tik vieną demo „The Dreams You Dread“ (beveik visos dainos įeina į albumą, išskyrus „Bonesaw“), grupė iš karto gavo kontraktą su „Nuclear Blast“.

Šios rusų supergrupės galima nemėgti, nekęsti, ją galima dievinti, bet niekas negali paneigti jos įtakos Rusijos sunkiosios muzikos scenai. Nebuvau labai jau didelis jų fanas, bet bendrą įspūdį grupės kūryba man palikdavo greičiau teigiamą...

Tiesą sakant, jau buvau numojęs ranka į šią vokiečių grupę. Po tokių albumų, kaip „Better, Than Raw“, „The Dark Ride“ ir „Rabbit Don‘t Come Easy“, kurių negalėjau klausyti ilgiau nei trisdešimt sekundžių...

Man visuomet patiko Olandijos sunkioji scena. Vien ko vertos tokios grupės, padariusios įtaką viso pasaulio metainėms galvoms, kaip PESTILENCE, GOREFEST, SINISTER, ASPHYX arba ACROSTICHON.

XESS debiutinis albumas „Psychoholic Bastard Crew“ pasirodė tik šiemet, nors grupė gyvuoja nuo 2001 m. Nereikia nė sakyti, kad albumas buvo tikrai lauktas su nekantrumu, ypač po gan neblogai skambančio 2002 m. išleisto demo “In Cyber Lust”.

PRIMAL FEAR savo įrašus nuolat “kepdavo” gimtinėje Vokietijoje, tačiau šį kartą iškeliavo į tolimąją Kanadą, kur susirado ne bet kokią užkampio įrašų studiją, bet „The Warehouse“ Vankuveryje su miksuotoju Mike Fraser.

Iki šiol Bodomo ežerą, vieną iš tūkstančio, tyvuliuojančių ežerų šalimi vadinamoje Suomijoje, gaubia tam tikra paslaptis. Ir tuo vis dar naudojasi jo pavadinimą į savo grupę įpainioję CHILDREN OF BODOM (COB).

Taip, taip, taip. Ir vėl apie tą „nelaimingą powerį“! Eilinė rašliava, apžvelgianti eilinį powerio albumą. Tariamės taip – jūs neskaitote, o aš dirbu savo darbą ir mėsinėju šį albumą toliau.

Taip pat skaitykite: RUINATION “Beyond” – kai nėra reikalo kažką įrodinėti Pirma perklausa Pirmas gabalas: Pirma mintis – grupę įtakoja

“Parašyk, kad mes pasukome į popsą ir nuo šiol grosime su Atlanta,” – tarė RUINATION būgnininkas Vytenis, įteikdamas man šį albumą. “Ai, gal nerašysiu”, - pamaniau tąkart. Bet vis tiek truputį parašiau.

Kryžiuočių thrash metalo dievai DESTRUCTION sugrįžo, kad vėl išspardytų jums subines!!! Ir aš tai sakau be mažiausios abejonės. Po atsikūrimo ši Vokietijos (ir visos Europos) metalo legenda nudžiugino tokiais puikiais darbais, kaip „All Hell Breaks Loose“ arba „The Antichrist“.

O buvo laikai. Buvau jaunas, laisvas, nesubrendęs ir nesusaistytas įvairiais socialiniais saitais - žmona, darbu, pinigais, savikontrole. Visada šios mintys perskrodžia smegenis, nupūtus dulkes nuo savo pirmos pirktos originalios kasetės...

“Šiaip tai, ką aš žinau... nieko ypatingo”, – paklausęs šį mano paties įbruktą albumą, sako kolega. “Na, ne, tai ne”, - pakraipau galvą, bet išlieku tikras, kad klausė dirbdamas ir tik pusę ausies atseikėjęs šiam reikalui.

Kas sieja du Vilniuje pamečiui vykusius koncertus, kurių headlineriai buvo VADER ir VITAL REMAINS? Galima pagalvoti, kad ta pačia raide prasidedantys jų pavadinimai. Bet ne. Abiejų palydovai buvo tokie latvių brutalūzai FLAYING...