GOREFEST „La Muerte“ - mirtis nesirenka arba ko mes netekome

Lord Sauron. Gėda mano žilai galvai, bet jei ne turėjęs vykti koncertas, aš iš viso nežinočiau, ką groja GOREFEST ir iš vis, su kuo jie valgomi. Pavadinimas ir iki tol buvo girdėtas, bet ne be reikalo yra sakoma, kad „Girdėjo, kad skambino, bet nežino, kurioj parapijoj“. Pirmas įspūdis gali pasirodyti labai apgaulingas – po visiškai standartiniu albumo viršeliu slepiasi dvylika absoliučiai nestandartinių kopozicijų. Visų pirma – dainų tematika. Olandų ketveriukė nusprendė, kad nėra čia ko maitinti liaudį pasakaitėmis apie šėtoną ir koks jis geras, o yra daug aktualesnių temų, kurias galima ir reikia eksploatuoti. Kaip tarė, taip ir padarė – albume vyrauja aštri socialinė tematika. Toliau: vokalas – žemas gerklinis blondino De Koeijerio growlingas, priskirtinas greičiau thrash nei death kategorijai. Visgi nuo to muzika nepasidaro lengvesnė, nors jei jau skirstyti griežtai į lentynas, tai GOREFEST kūryba nėra toks jau standartinis death metalas. Dar vienas balas nuo manęs už originalumą. Sekantis dalykas, kuris patiko – konkrečios melodijos su aiškiu pagrindiniu motyvu, mėsingi, pikti, sodrūs gitariniai rifai, solo įstatyti į tinkamą vietą ir nepermuša savo gausa ar bereikalingu išsidirbinėjimu. Mušamieji labai techniškai „sudėlioti“, bet irgi nelenda į akis, būgnininkas daro savo darbą, o būtent – palaiko reikiamą tempą. Idealus balansas. Tą patį galima pasakyti ir apie muzikantų grojimo lygį, ir apie bendrą įrašo kokybę. Bet tai jau norma – „Nuclear Blast“ neįrašinėja bet ko ir bet kaip.

Birutė. Tuo tarpu manoji galva dar nežila, ir man visiškai ne gėda, nes GOREFEST kūrybą pažįstu nuo pat 1991-ųjų, t.y. nuo debiutinio albumo pasirodymo. Bet turbūt dėl to šios grupės netektis dėl neįvykusio turo yra dvigubai apmaudi, kaip ir kadaise įvykęs šios ketveriukės išsiskirstymas. Taip sakant, mirtis nesirenka. Na, bet GOREFEST dar nenumirė visiems laikams, juo labiau, kad jau nuo pernai turime diską „La Muerte“, kuris net po ispaniška maskuote reiškia ne ką kita, kaip „mirtį“. Pernai WOA fiestoje olandai nesugrojo nė vieno iš šių dvylikos kūrinių, teisindamiesi jų nesurepetavimu. Dabar mes jų klausomės ir ką girdime? Reikės prikąsti liežuvius tiems, kurie buvo sumanę GOREFEST „palaidoti“ po „Erase“ ir ypač sulig dviem likusiais diskais, kurie iš esmės savotiškai geri, tegu ir kitokie. Lordas teisus – naujoke skamba tikrai ne standartinis death metalas, nors visų gabalų pavadinimai vienaip ar kitaip siejasi su giltine. Tačiau muzika ne mažiau ekspresyvi, dinamiška ir vėl „sunki“, nelyginant pirmuose dviejuose darbuose. Aišku, į tuos laikus ne visiškai sugrįžta, bet to ir nereikia. O muzikantų technika per tylos metus, rodos, dar patobulėjo, todėl dabar visai nenuostabu, kad vėl susirinko standartinis ketvertas ir po GOREFEST vėliava jis dar turi ką veikti. Abiejų gitaristų partijos įdomios ir techniškos, Edwardas, kaip ir anksčiau, laikrodžio tikslumu varo savo ritmą, o Jano-Chriso vokalo su niekuo nesupainiosi. Teisingai, ir tekstai vėlgi socialiniai/kriminaliniai. Visumoje „La Muerte“ yra tikrai stiprus grįžimas į sunkiąją sceną ir, sakyčiau, kur kas įdomesnis, negu tipiškų deathsterių OBITUARY „Frozen In Time“. Taigi, visiškai teisus buvo gitaristas Frankas, pareikšdamas: “mes išlaikėme buvusį užtaisą ir duosim jums porciją tikro metalo“. Kol kas daugeliui skaitančių šią dviejų senų/naujų GOREFEST gerbėjų sukurptą recenziją labai rekomenduojama kokybiško ir užvežančio „La Muerte“ skambesio paklausyti aparatūroje, kol jau legendinė ketveriukė suras patikimus organizatorius ir aplankys mus. O tas anksčiau ar vėliau įvyks, galite neabejoti…

Vertinimas: 9/10

GOREFEST
„La Muerte“
2005 m. „Nuclear Blast“

1. For The Masses
2. When The Dead Walk The Earth
3. You Could Make Me Kill
4. Malicious Intent
5. Rogue State
6. The Call
7. Of Death And Chaos
8. Man To Fall
9. Exorcism
10. ‘Till Fingers Bleed
11. The New Gods
12. La Muerte