AT VANCE “Chained” – tegyvuoja masinė produkcija!

Taip, taip, taip. Ir vėl apie tą „nelaimingą powerį“! Eilinė rašliava, apžvelgianti eilinį powerio albumą. Tariamės taip – jūs neskaitote, o aš dirbu savo darbą ir mėsinėju šį albumą toliau. Tad kas gi šį kartą laukia mūsų po niūriai pilku viršeliu, aiškiai išlindusiu iš po Luiso Royo teptuko?

Ir taip – turime reikalą su vokiečių kolektyvu, gyvuojančiu kokius šešis metus ir per tą laiką publikuojančiu jau septintą albumą. Na, kas jau kas, o powerio atlikėjai kūrybiniais užkietėjimais nesiskundžia. Kitas dalykas, kad neretai jų muzika būna štampuojama konvejeriu. Šis atvejis – ne išimtis.

Prieš metus grupę paliko ankstesnis grupės vokalistas Oliveris Hartmanas. Prie mikrofono dabar stovi ne kas kitas, o Matsas Levinas, anksčiau dainavęs ne su bet kuo, o su pačiu Ingwie Malmsteenu. Levino vokalas pakankamai individualus ir įsimenantis, bet būtent šis jo išskirtinumas iškrėtė piktą pokštą – viso albumo perklausos metu niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad klausau kažką iš senosios Malmsteeno kūrybos. Negali sakyti, vokietukai AT VANCE techniški ir, jei gitaristas Olafas Lenkas pirštelių miklumu ir atsilieka nuo didžiojo roko muzikos rabino Malmsteino, tai ne taip jau daug.

Albumas prasideda energinga kompozicija „Rise Form The Fall“, beje, skambančia labai malmsteeniškai. Ir tą įspūdį sukelia ne vien vokalas, bet ir gitariniai rifai, ir paties kūrinio konstrukcija. „Heaven“ – kiek lėtesnis, bet toks pat malmsteeniškas, kaip ir pirmasis. Linksmas toks kūrinėlis, nors ir nieko ypatinga. Praeina pro ausis, neužkabindamas smegenų. „Tell Me“ – kiek individualesnis, nei pirmieji du, Levinas demonstruoja vokalinius sugebėjimus, gitara pagauna mus ir nuneša pasroviui. Maloni tiek pagrindinė tema, tiek pačios soluotės. Viskas subalansuota, kaip kalorijos sportininko dietoje.

Titulinė „Chained“ vidutinio, net lėtoko tempo, bet dar ne baladė. Vietomis pasigirsta klavišiniai, bet praktiškai niekad neišlenda į pirmą planą, tik padeda kurti bendrą atmosferą. Vokalas kelis kartus perleidžiamas per sintezatorius, po to vėl lėtai sugrįžta į „pradinę“ būseną. „Now Or Never“ – greitas ir piktas kūrinys, su energingomis soluotėmis ir vokalisto išsidirbinėjimais (gerąja prasme). Šiek tiek daugiau savitumo, šiek tiek daugiau energijos.

„Two Hearts“ – niekuo neišsiskiriantis, vidutinio tempo gabaliukas. Dar keturios minutės jūsų gyvenimo nepastebimai praslysta pro ausis. „Invention # 13“ – instrumentinis kūrinys, galbūt netgi klasikinio kūrinio interpretacija, bet nesu tuo įsitikinęs. Po vidurinės mokyklos baigimo su klasikine muzika kažkaip prasilenkdavau. „Run/Leave“ – greitas kūrinys su labai savotišku gitaros darbu. Ko gero, tai labiausiai patikęs albumo darbas. Galbūt dėl to, kad šalia malmsteeniškumo pasigirsta ir kažkas savo.

„Live For The Sacred“ – nesulaikomas žiovulys ima plėšti mano žandikaulius. Vidutinybė visomis prasmėmis – nuo tempo iki atlikimo ir išskirtinumo. „Vivaldi‘s Winter“ – interpretuotas ir atliktas be priekaištų, bet aš tą patį „Winter“ šiemet jau girdėjau ispanų DARK MOOR albume „Beyond The Sea“. Šita interpretacija geresnė nei ispanų, bet vistiek kompanija galėjo pasieškoti kokio kito kūrinio. Klasikinė muzika neapsiriboja vien Vivaldžiu, Rachmaninovu ir Vagneriu. Užbaigia albumą kosminio greičio kompozicija „Run For Your Life“. Visiškai Malmsteeno stiliaus, bet susivirškina visai neblogai.

Kam į rankas paklius bonusinė albumo versija, tas suras du papildomus kūrinius: lyrišką ir labai romantišką baladę „Whos Fooling Who“ ir dar vieną klasikinio kūrinio – Rachmaninovo „Kamanės skrydžio“ interpretaciją. Beje, man irgi daug labiau patikusią, nei analogiška MANOWAR versija.

Išvada: techniškumas 10, profesionalumas 10, originalumas 0. Duodu septynis ir tai tik už pastangas.

Vertinimas 7/10 © AFM Records 2005

1. Rise From The Fall
2. Heaven
3. Tell Me
4. Chained
5. Whos Fooling Who (bonus)
6. Now Or Never
7. Two Hearts
8. Invention # 13
9. Run/Leave
10. Live For The Sacred
11. Vivaldi‘s Winter
12. Run For Your Life
13. Flight Of Bumblebee (bonus)