Albumai
HELLOWEEN “Keeper Of The Seven Keys: The Legacy” – triumfo maršas aplink moliūgą
Tiesą sakant, jau buvau numojęs ranka į šią vokiečių grupę. Po tokių albumų, kaip „Better, Than Raw“, „The Dark Ride“ ir „Rabbit Don‘t Come Easy“, kurių negalėjau klausyti ilgiau nei trisdešimt sekundžių, paskutinis albumas rėkte rėkia – tiek pavadinimu, tiek viršeliu – HELLOWEEN sugrįžo! Ir ne bet kaip sugrįžo – su trenksmu!
Metų pradžioje HELLOWEEN užmetė jauką išleidę singlą „Mrs. God“, o vėliau pasirodė ir albumas. Albumas irgi pasirodė „neliesas“ – visa pernykštė kūryba netilpo į vieną diską, taigi fanai galės džiaugtis dviejų diskų albumu (už atitinkamą kainą, žinoma). Kaip jau minėjau, HELLOWEEN pasinaudojo dabar jau įprastu metodu „grįžimas prie šaknų“ ir pastarasis darbas skamba, kaip logiškas „Keeper Of The Seven Keys“ tęsinys. Ir tai malonu, kaip tik tai aš ir noriu girdėti iš HELLOWEEN.
Albumas prasideda monumentalia, net trylika minučių trunkančia kompozicija „A King For A 1000 Years“. Po jos seka „The Invisible Man“, pasižyminti tempo kaitaliojimu ir išskirtiniu bosisto darbu – šiaip klausant viso albumo bosinė gitara skamba labai gerai (čia, aišku, nemažas ir garso operatorių nuopelnas). Energinga „Born On Judgement Day“ išsiskiria sodriomis mušamųjų partijomis, vėlgi nebloga bosinės gitaros soluotė – ką nedažnai tenka girdėti, o „Pleasure Drone“ – greitais gitariniais solo. Visur neįkyriai įstatyti klavišiniai duoda dabar taip madingą „sympho“ prieskonį…
Nematau prasmės aprašinėti kiekvieną iš trylikos albumo kūrinių, pasakysiu tik tiek – kam patiko ankstesnė kūryba, tokie albumai, kaip „Time Of The Oath“ o ypač „Keeper Of The Seven Keys“, tas tikrai prisimins, už ką mėgsta šią grupę. Kiti (galbūt) ims truputį pakančiau žiūrėti į power stilių, ne vien kaip į sapaliones apie drakonus ir ambalus su raguotais šalmais ir plastmasiniais flambergais.
Ir visgi… aš nebūčiau aš, jei neimčiau ieškoti priekabių. Nepaisant techniško grojimo ir visų naujovių, kurių griebėsi vyrukai iš HELLOWEEN, negaliu atsikratyti bjauraus įspūdžio, kad visose dainose išlenda vienas ir tas pats motyvas. Perklausius albumą iš karto viskas susimala į vieną krūvą ir labai sunku įvardinti nors vieną patikusį ar bent jau įsiminusį kūrinį. Andi Deriso vokalas skamba kažkaip iškankintai ir vienodai, negelbsti net agresija, kurios tikrai netrūksta jam dainuojant. Ir retkarčiais „prasimuša“ sintezatoriai (tiesa, gana gerai užmaskuoti), užmaukšlinti ant vokalo. Bet visgi gerai, kad chebra sugrįžo…
Vertinimas 8/10
2005 © HELLOWEEN GBR
CD 1:
1. The King For A 1000 Years
2. The Invisible Man
3. Born On Judgement Day
4. Pleasure Drone
5. Mrs. God
6. Silent Rain
CD 2:
1. Occasion Avenue
2. Light The Universe
3. Do You know What You‘re Fighting For
4. Come Alive
5. The Shade In The Shadows
6. Get It Up
7. My LifeFor One More Day
Komentarai
Perklausiau, patiko! O ant senu albumu varyt, tai geda geda!!!! Jopstararai jei ne Better than raw arba The dark ride as ne neklausyciau ir siaip kai Deris atejo i Helloween man asmeniskai tik ir patinka si era.
http://www.spv.de/eng/helloween/ecard.html
Du CD galima brangiau parduoti ;)
Viso albumo trukme 77:36 (Per abu CD), o i CD telpa 80:00. Tai del ko nesudejo i viena CD viso albumo? juk butu daug patogiau ir ekonomiskiau
Helloween’ai buvo ir bus.. :)
Sorry del apsidraudimo, nejuokai su tuo inoringumu, dar mirtinai isizeistum :)
O gal visgi paklausyk :))
“na nemnadagu kabinetis prie zodeliu, bet sukele silta sypsni kazkodel…moteriskas inoringumas :))) sorry jei ka:)”
Jo, aš labai įnoringa, taigi dabar visu smagumu juokiuosi iš šio šilto šypsnio ir klausausi tų dviejų ankstesnių albumų, bet ne šio, nors tu ką. O už ką sorry – už prajuokinimą? Beje, ne man vienai ši recenzija turi trūkumų.
Man sis albumas pasirode visai neblogas, nors kai kuriuose gabaluose pagrindine mintis paskesta kazkur instrumentuoteje – kas senesniais laikais budavo puikiai suderinama, taigi bendras vaizdas gaunasi siek tiek chaotiskas.
Kas liecia vokala – asmeniskai man tikrieji Helloween visada buvo tik su Michael Kiske, klausydamas albumus be jo as visada isivaizduoju kaip butent jis tai galetu sudainuoti (jo, su Michael “auksine gerklyte” tikrai mazai kas galetu lygintis) todel manau, kad vis delto yra tragedija, kai buvusi vokala pakeicia prastesniu galimybiu balsas, kazkaip nepilnavertiskai viskas atrodo, nors cia tik mano asmenine nuomone…na, bet tai, bet kuriuo atveju, geriau negu nieko. Na dar, gal siek tiek truksta Kai Hansen ar Roland Grapow, kuriu kulkosvaidziai, mano nuomone, kaleno gal ir trumpesnemis serijomis, bet tiksliau ir efektingiau.
Labiausiai patiko “My Life For One More Day” – puiki, labiausiai senuosius Helloween primenanti dainele. “Ech, kaip ja sustaugtu Kiske…” pagalvojau siek tiek su liudesiu…
Vis delto albumas tikrai vertas demesio.
Vertinimas – 7,5.
Man asmeniškai ši recenzija pasirodė kiek paviršutiniška ir blankoka. Perskaičius ją, kaip tik nenoriu klausyti šio disko….na nemnadagu kabinetis prie zodeliu, bet sukele silta sypsni kazkodel…moteriskas inoringumas :))) sorry jei ka:)
Siaip albumas labai neblogas, jauciasi geras studijinis darbas. Del issiskirianciu kuriniu gal ir gerai, nes tada kiti pasidro nykus, o cia praktiskai visi turi kazka tokio, kas miela klausyti ir net idomu. Albumas labai vientisas savo skambesiu, tai padaro vertinga albuma o ne hitu stampavima. Vertinciau apie 9-10 balu.
Nu, persiprašau, chebra, jei kam neįtikau :’( Ir pats jaučiu, kad straipsnis nepavyko, bet vėlgi… Labai norėjau atkreipti publikos dėmesį į šitą albumą, bet tekstas nesigalvojo nors pasiusk! Dėl paralelių su senuoju “keeperiu”, tai jų labai daug, Helloweenai aiškiai stengėsi išleisti tęsinį tiek pagal tematiką, tiek pagal skambesį ir tas jiems gavosi. Specialiai nesakau “autoplagiatas”, nors albumasgavosi labai panašus į pirmąjį “Keeper…” nes būtent tai aš ir noriu iš jų girdėti, o ne kažkokius neaiškius muzikinius eksperimentus.
pragärai, dabar duok penkis ir tu. :)
man, dar tik susipažįstančiam su H ši recenzija yra pats tas.
Man asmeniškai ši recenzija pasirodė kiek paviršutiniška ir blankoka. Perskaičius ją, kaip tik nenoriu klausyti šio disko, o ne džiaugtis sugrįžimu. Jau geriau grįžtu į 1987/1988 ir vėl paklausysiu “Keeper Of The Seven Keys Part I ir Part II”. Tegu ir visų 18 gabalų.
gyvenkit jus su ta recenzija – negi gaila ;) mazu maziausiai, jei jau toks disko pretenzingas pavadinimas, tai nors kokias paraleles galima buvo pravest su senu albumu. ka derisas daro ir bla bla… bla bla bla – tokie pionieriai nusipelno daugiau demesio ir visa tai imho, zuikos – neturiu as ce su jumis laiko badziotis, na, o nuomone brukshtelejau :)
Kostra, laikyk penkis. :-)
pragäras rašė:
| nu va, didziausias argumentas – ar pats parasytum? :)
| sakiau – neturi ka rasyt – nerasyk
toks kontrargumentas žymiai vertas tavo argumento, pragärai. ir žinok šitoj vietoj gausiai.
pragagre, pragreli, zagareli ar pats bent viena argumeta pasakei kodel sudina recenzija? Sugebetum atsakyt i klausima “taip” arba “ne”?
nu va, didziausias argumentas – ar pats parasytum? :)sakiau – neturi ka rasyt – nerasyk, bet Helloweenai kazkaip nusipelne tobulesnes apzvalgos :D siaip man ju topine keeprio II-a dalis, o juokingiausias – Chameleon :D – tais laikais reikejo Hanseno Gamma Ray klausyt (dabar nemanau, kad verta :D)
Ko jus puolat tas recenzijas-kaip parasyta taip parasyta-zmogus stengesi pagaliau.idomu ar patys geriau parasytumet.
Daug kur tenka recenzijose skaityt kad “visose dainose išlenda vienas ir tas pats motyvas. Perklausius albumą iš karto viskas susimala į vieną krūvą ir labai sunku įvardinti nors vieną patikusį ar bent jau įsiminusį kūrinį.”
Gal grupės issisemia, galbut tarp tiek daug kurianciu grupiu sunku sukurti kazko originalaus kazka naujo, kas nustebintu klausytoja.
Praktiskai nuo sitos grupes as pradejau eiti “sunkeniu muzikos keliu”-pirmas perklausytas ir pats mylimiausius ju albumas man- 94m master of the rings.dabar kai turiu beveik pilna ju diskografija ,labiausiai isskirciau visus pirmuosius ir keleta paskutiniu albumu.
Is “Keeper Of The Seven Keys: The Legacy” klausiau tik mrs god- asmeniskai man visai nebloga daina
Senieji Keeper’iai zymiai geresni as cia nieko panasaus i tai neradau, veltui jie pratese tema be Kiskes ir Hanseno, albuma reikejo pavadint kitaip.Cia mano nuomone. O siap tikejausi daugiau.
panašu, kad šūdiniausia recenzija, kurią teko matyt ferrum’e – manrods, jei neturi ką rašyt, geriau nieko nerašyt ;)
Na siaip man rabbit don’t come easy yra geras darbas