D.A.R „Metalinis griausmas“ – tiesiog malonus prisiminimas

Penktadienio popietė prieš „Brutal Madness“. Keliasdešimt atliekamų litų piniginėje, noras nueiti į „Apuoką“ ir pagaliau judėjimas jo link. Bet manevruojant Pylimo gatve žemyn, kažkaip gimsta mintis užsukti į “Zarazą”… Juk vis tiek pakeliui.

Užeinu. Pasiimu vieną diską, kurį seniai ruošiausi įsigyti … kitą… trečią… nebe daug jau ir „Apuokui“ nacionalinės valiutos belieka, bet akys kažkaip užkliūva už pačioj palubėj pakabinto vieno disko viršelio. Viršelis juodas, su kažkokiu juodu plazminiu-kruvinu piešiniu raudonais kontūrais… Aprasoję akiniai sugeba įskaityti tekstą: „Metalinis Griausmas“. Pirma mintis – na taip, lietuvaičių išradingumas begalinis. Bet… pradeda kilti kažkokie migloti prisiminimai apie kažkurį kitą penktadienio vakarą, praleistą kažkokiam kabake. Ir… ar nesivadino jis lygiai taip pat?

Taip. Buvo toks koncertas, buvo ir toks reportas. Tikrai gerai praleistas vakaras. Kadangi kaina tiesiog lietuviška, o ir atsiminimai apie vakarą tikrai geri – aukoju porą likusių bokalų „Apuoke“ ir nešuosi diską namo.

O dabar — nuomonė apie diską, po poros dienų. Gamyba – tipiška „homemadus undergroundus“: rašaliniu spausdintuvu pagamintas viršelis ir inlay’us, toks pats ir lipdukas ant paties disko. Garsas „gyvas“, bet svarbiausia — bent jau visi instrumentai ir vokalas tikrai girdisi, viską galima atskirti vieną nuo kito. Didelė pagarba Anal Triggeriui, kuris tada dirbo garsistu, nepaisant visų keliskart pasitaikančių traškesių ir panašių dalykėlių. Įraše palikti ir pačių muzikantų komentarai, (daugmaž „dabar bus lėtas, galit ir pašokti, mergų nusikabinti“), kurie kartais atrodo kiek lėkštai, o kartais — atspindintys visą tą požemį, kuriame mes verdame, kuriame yra tiek gilių, tiek ir nuoširdžių bei linksmų minčių.

Dėl ko visa tai man užkliuvo ir dėl ko nusprendžiau sutarškinti keletą žodžių apie tai? Dėl to, kad man šis įrašas priminė senus mielus laikus, kai Lietuvos undergrounde dar nebuvo jokio interneto, o visus (šniokščiančius, braškančius, o kartais ir visiškai kokybiškus) įrašus medžiodavomės per „Dangų“ ar tiesiog iš pažįstamų. Ir koks su niekuo nepalyginamas jausmas būdavo gauti kokią nors „Death Comes“ ar „Temsta“ kasetę, kuri būdavo ištisai „pjaunama“ visą savaitę, o kartais ir daugiau, po gavimo. Taip, šiais laikais net ir rimtai nesidominčiam atitinkama scena, nesunku parsisiųsti norimų įrašų. Bet, ko gero, svarbu ir atsirinkti, ko ieškoti.

Tuo tarpu „Metalinis Griausmas“ — tegul ir paprastas, bet visgi įamžintas Lietuvos sunkiosios muzikos istorijos fragmentas. Neįmantrus ir nuoširdus. Be abejo, viskam galima prikišti etiketę „buvo galima ir geriau“. Bet buvo, kaip buvo. Buvo tikrai pakankamai gerai. Tuo ir džiaugiuosi.

P.S. Iš manęs alaus dėžė tam, kas atgaivins seną gerą zinų tradiciją. Čia rimtas pasiūlymas, jei ką.

D.A.R „Metalinis Griausmas“
Vertinimas: 7/10

1. Betoninės sienos
2. Valkata
3. Mirties Kelias
4. Pardavęs Sielą
5. J.V.M.
6. Pūvanti Gyvastis