VENOM “Metal Black” – kai pakvimpa dešimtmetį nevėdintais kerzais...

Tiesą sakant, perskaitęs anonsus apie naujai pasirodantį grupės, davusios visam metalinės muzikos požanriui pavadinimą, albumą, ne itin apsidžiaugiau. Labai jau pasimokiau su tais visais “sugrįžimais”, “atsikūrimais”, “nauja jėga” ir panašiais reklaminiais triukais. Juolab, kad paskutiniojo Nuodingųjų bandymo sugrįžti 2000-aisiais nelaikau itin sėkmingu, nors, kaip visada, buvo daug ko tikėtasi.

Pats albumo pavadinimas – veidrodinis legendinio albumo atspindys – ne itin įkvepia, bent jau man pirmasis įspūdis buvo ne apie kažkokią koncepciją, o apie komercinį triuką, siekiant sukelti susidomėjimą ir padidinti disko pardavimus. Dėl antrojo punkto VENOMai lyg ir neišsidūrė, o štai dėl pirmojo – atrodo, pavyko išdurti, bent jau mane.

Drįstu teigti, kad albumas turi idėją, koncepciją. Tai – (pagaliau) sėkmingas sugrįžimas prie savo šaknų, grojimas to, kas geriausiai išeina ir “buvimo teisingose vėžėse” jausmas. Albumas tikrai stiprus. Gal ne tiek pačių Nuodų sultyse, gal labiau kaip sunkiosios muzikos albumas apskritai, bet tikrai stiprus. Tiesiog To albumo pratęsimas. Ir kas svarbiausia – ne pritemptas, o visai natūralus.

Prisipažinsiu, pirmasis žvilgsnis į disko nugarėlę nenuteikė optimistiškai. Tokie pavadinimai, kaip “Antechrist”, “Rege Satanas”, “Lucifer Rising” greičiau kelia ironišką šypseną nei pagarbą, bet visgi tai nėra pozeriški “trve norverian black metal” išsidirbinėjimai. Atvejis, tiesą sakant, man panašesnis į BLACK SABBATH, kuriems prikaišiojo satanizmą, neįsigilinant, kad šėtono tematika tėra alegorija, o ne religinis fanatizmas.

Pirmas dalykas pritraukęs mano dėmesį pirmąkart perklausius visą albumą – savitas skambesys. Purvinas, niūrus, oldschooliškas. Neabejotinai, neatsitiktinis. Muzika, tegul ir ne itin įmantri, bet savo paprastumu (bet tikrai ne primityvumu) ir kompozicija – ekspresyvi. Jei jums nors kiek priimtina niūresnė atmosfera, klausytis bus tikrai malonu. Solo partijos, vėlgi, neįmantrios, bet gražios. Ir senos… (čia komplimentas, jei ką ;) Vokalas – na, jau ne kartą teko girdėti pasisakymą “man tiesiog Cronos vokalas nepatinka”, bet atmetus šią problemą, tikrai tinkantis ir muzikai priduodantis labai daug šarmo.

Viską apibendrinant – albumas, savo emociniu užtaisu tikrai nenuteikiantis optimistiškai ir sėkmingai tęsiantis savo brolio-dvynio tradicijas. Pasaulis yra purvinas ir jį valdo toli gražu ne gėris, sako Cronos & Co. Ir paklausius šio albumo, visai norisi tuo tikėti.

Vertinimas: stiprus 8 iš 10.

VENOM “Metal Black”
© 2006 Sanctuary Records

01. Antechrist
02. Burn In Hell
03. House Of Pain
04. Death & Dying
05. Rege Satanas
06. Darkest Realm
07. A Good Day To Die
08. Assassin
09. Lucifer Rising
10. Blessed Dead
11. Hours Of Darkness
12. Sleep When I’m Dead
13. Maleficarvm
14. Metal Black