NOVEMBRE „Materia“ – rudeniška estetika pavasarį

Lapkričio virtuozai sugrįžta. Kiekvieną kartą vis kitokie – tai niūresni, tai stipresni, tai naivūs kaip vaikai. Italų NOVEMBRE – viena iš tų grupių, kurių albumų laukiu su dideliu nekantrumu. Ir kaskart savo darbą jie atlieka puikiai. 1994-ų metų debiutinis diskas „Wish I Could Dream it Again“ buvo pilnas svajingumo, 1996-ųjų „Arte Novecento“ – gilesnis, bet kartu ir energingesnis, o 1999-aisiais išleidžiamas „pikčiausias“ „Classica“, kuris, kartu su kitų legendų MY DYING BRIDE „The Dreadful Hours“ ir NOVEMBER‘S DOOM „To Welcome the Fade“, stovi mano nuolatiniam death/doom top trejetuke… Prieš penkis metus išleistas „Novembrine Waltz“ tarsi apjungė visas mintis, buvusias iki tol. O dabar – naujasis kūdikis, pavadintas „Materia“. Įdomu, kuo šį kartą užburs šie rudenio vaikai.

Jau pirmieji gitarų atodūsiai padvelkia neišpasakytu švelnumu, o balsas kupinas nostalgiško skausmo. Akivaizdu, kad grupė šiek tiek sugrįžo prie šaknų, tik šį kartą įnešė kur kas daugiau gotiškumo, liūdnumo atmosferos. Pasigendu vokalo, kuris dominavo „Classica“ albume. Dabar gi girdžiu melancholiškus itališkus garsus, kurie, kaip ten bebūtų, įneša keistoko savitumo. Vis tik į lėtumą čia nesiorientuojama. Melodija lyg laiko tėkmė skuba kažkur pirmyn, vis atsisukdama atgal pasižiūrėti, kas liko už nugaros. Besiklausant užplūsta jausmai, kuriuos teko išgyventi prieš keletą mėnesių, gyvai besiklausant prancūzų THE DEAD OLD TREE. Muzika alsuoja gilumu, vienišumu, naivumu.

Kelionė tęsiasi… Akustinės stygos praskaidrina nuotaiką. Gal ir emo gaidelės, gal ir ne, bet panašu, lyg būtų pasukta kraštiečių ROOM WITH A VIEW keliu. Bet daromas poveikis nuo to tikrai nesikeičia. Nežinau, ką grupė tiksliai norėjo pasakyti šioje pakelėje, bet bent jau išvykos pradžia man buvo įdomesnė. Tiesa, ir vilties spindulėlis atsiranda – griežtas vokalas, kaip iš klasikinio mirtino doomo albumo. O tokių emocijų derinimas su lyriškumu – vienas iš pagrindinių NOVEMBRE skiriamųjų ženklų.

Nesinori stovėti vietoj, todėl ir skubame pirmyn. Bet lekiame vėžlio greičiu. Kitaip juk ir negali būti. Bet tos skausmingos širdies vilnelės vietomis įgrysta, ir visa gėla persimeta galvos link. „Kad tik ne per daug“, – pagalvoju. Pro šalį praplaukia dar viena akustinė dalelė, šį kartą su pietietiškais motyvais. Vėliau ji labai kryptingai perauga į dar vieną itališką baladę. Kažką panašaus jau būsim girdėję AGALLOCH kūryboje. Tyrumas su griežtumu, vienišumas su viltimi – kad viskas būtų harmoninga kiekvienai dūšiai.

Greitis vis didėja, nes skausmas tampa nepakeliamas. Šaltis užvaldo kūną. O kad sušiltum – keletas elektronikos elementų. Neilgam, tik kad vėl prabustum. Įsimenančios melodijos, puikiai suderintos su teksto skambesiu, neleidžia užmigti. Skriejame toliau. Siela įgauną materiją – blyškaus, stingdančio pavidalo. Nejučia ji užvaldo jus – lėtai ir žudančiai. Ir nors mirtimi čia nė iš tolo nedvelkia, šiurpas sukausto jūsų judesius Ir mastymą. Belieka pasiduoti aistrai.

Kelionė artėja į pabaigą. Nusiraminimas, atsipalaidavimas, nenusakomas artumas. Susitaikymas su praeitimi būtinas, nes ateitis – naivi ir paprasta. Paprasta, bet ne prasta. Neprarasta. Būtent tai ir skelbia paskutinysis growlas – šaltas, tvirtas, nuolankus. Visa, kas yra gerai, kada nors baigiasi. Taip baigiasi ir ši kelionė – netikėtai, bet šviesiai.

Sustokime minutėlei ir nustūmę emocijas šalin aptarkime viską paprasčiau. Ar tai tie patys NOVEMBRE, kurie prieš kelis metus užbūrė savo gilumo ir griežtumo junginiu? Ir taip, ir ne. Taip, tai vis dar melodingas death/doom, bet ne toks stiprus, ne toks valdingas, kaip seniau. Daugiau dvasingumo, daugiau emocijų, bet nebesijaučia senojo gilumo, skausmo pojūčio. Čia jis paviršutiniškas, gal net vaikiškas. Techninė albumo pusė kaip ir visada – nepriekaištinga. Jei ankstyvieji italų darbai dar kažkiek nuklysdavo į pievas su vokalinėmis dainavimo (būtent dainavimo, ne kriokimo) partijomis, tai ši klaida jau seniai ištaisyta. Belieka pridurti – kelionė tikrai pavykusi, nors kai kuriais aspektais ir šiek tiek nuvilianti. Tikiuosi, kad ateinantys darbai, kurių nereikės laukti taip ilgai, kaip pastarojo, bus labiau pasukti link ekstremaliosios pusės.

Vertinimas: 8/10

NOVEMBRE „Materia“
Peaceville Records, 2006

1. Verne
2. Memoria Stoica
3. Reason
4. Aquamarine
5. Jules
6. Geppetto
7. Comedia
8. Promise
9. Materia
10. Croma
11. Nothijngrad