Tiesą sakant, neketinau recenzuoti šito albumo bent jau dėl to, kad išleistas jis pernai metais, o aš niekaip nespėju apžvelgti šių metų „derliaus“. Persigalvoti mane privertė Ferrume kilusios batalijos dėl powerio...

Kokia pirma mintis kirbėjo galvoje, rankose laikant naujojo SENTENCED tvarinio digipaką? Ogi tokia, kad tikrąją grupės mirtį pranašaujantis „The Funeral Album“ bus eilinė, tik paskutinė vinis į keletą pastarųjų metų kalamą melodingųjų suomių karstą.

THUNDERSTONE - tai viena iš suomių power metalo grupių, kurios muzika išsiskiria ramumu ir agresyvumo nebuvimu. Dėl tokio muzikos būdo kai kuriems metalistams ši grupė neįtinka. Pirmieji du šios grupės albumai buvo puikūs ir greitai susilaukė pasisekimo, na, o trečiasis...

Ir dar koks! Retai tenka matyti tokį iš koto verčiantį debiutą ir dar tokio, palyginti nepopuliaraus šiais laikais žanro, kaip hardrokas kategorijoje. Taigi, daktare, malonėkite žvilgtelti į ligos istoriją...

Gestas \m/, kilęs iš pirmosios žodžio "Vienybė" (Unity) raidės, yra bene plačiausiai žinomas metalo subkultūros simbolis. Pats šūkis interpretuojamas kaip tik nori: vienijamasi už ką nors, prieš ką nors, teigiant, neigiant arba - nors tai atrodo paradoksalu - išvis siekiant atsiskirti.

Pasaulyje yra nemažai “all stars band’ų”. Neretai tarp jų būna ir išties gerų, kur “žvaigždės” susirenka ne tik pademonstruoti savo švytėjimą, bet ir parodyti savo kaitrą, savo branduolinį užtaisą, savo energiją. Būna ir... na, besilaikančių vien savo žvaigždiškumu...

„Skirtumą pažinsi lygindamas“, - pasakė velnias nusidėjėliui ir, išėmęs jį iš smalos katilo, pasmeigė ant iešmo. Taip ir aš dabar noriu palyginti misterio Barnso kioskelio produkciją su jo buvusių darbdavių CANNIBAL CORPSE paskutiniu darbu.

LUCTUS – tai vieno žmogaus, lietuvio, šiuo metu gyvenančio Italijoje, black metalo projektas, o „Ad Arma!“ – tai jau trečiasis šios grupės albumas, kuris dienos šviesą išvydo 2004 metais ir buvo išleistas Lietuvoje dviejų šimtų kopijų tiražu.

Vokiečių ar švedų power/speed grupių būtų galima išvardinti begalybę, tačiau šį kartą į rankas pakliuvo debiutinis ispanų power/speed metalo komandos VHÄLDEMAR albumas.

Pasaulyje yra ne tiek jau daug grupių (AC/DC, MOTORHEAD, RUNNING WILD, SLAYER), kurioms fanai dovanoja tokį chuliganizmą, kaip to paties albumo perleidimas kas keletą metų. Tik niekad negalvojau, kad amerikiečių thrasho dinozaurai OVERKILL pateks į šią kategoriją.

BRAINSTORM – tai viena iš pastaruoju metu išpopuliarėjusių vokiečių grupių. Niekada nesidomėjau šia grupe, netgi neturėjau nė menkiausio supratimo, kodėl ji iškilo į paviršių. Jeigu BRAINSTORM būtų pradėję kilti tik šiais metais, būtų viskas suprantama. Kodėl?

Alachas turbūt paslapčia pasiklauso metalo. Nors jo tarnai žemėje priešinasi šiai bedievystės apraiškai. Bet kaip pasitaiko išimčių iš taisyklių, taip ir sunkiosios muzikos aruoduose kartais uždera „blogų“ vaisių.

Tikriausiai nemažai mūsų prisimena legendinės grupės GRAVE DIGGER skilimą. Iškart po šio išsiskyrimo vyko dar vienas konfliktas tarp vokalisto ir gitaristo.

Berods būsiu atradęs juodmetalio grupę, kuri visiškai atitinka mano iškrypusį skonį. Po užvedančio „Lucifer Incestus“ nutariau pasiklausyti šiemetinio grupės darbo ir nenusivyliau. Šis albumas gal net geresnis, nei „Lucifer...”. Bent jau man taip atrodo.

Viskas prasidėjo visai nekaltai. Vieną vėlyvą vakarą, neturėdamas ką veikti, apžiūrinėjau įvairius albumus, ir ant vieno iš WIZARD albumo pastebėjau kažkokio nematyto “leiblo” interneto adresą.

Ši senoji doom’o legenda šiandien gali skambėti kaip mitas iš praeities. Gauruotas vienuolis ir nostalgiškai skambantys albumų pavadinimai, tokie kaip ”Epicus Doomicus Metallicus” ar “Nightfall”. Rodos, tai buvo taip seniai…

Nors pagaliau sužaliavo medžiai, o kai kurie jau ir žiedus sukrovė, saulė vis dar šykščiai skleidžia šilumą. Taigi tamsius akinius tenka nešioti tiems, kieno paakius puošia gražios mėlynės, liaudiškai vadinamos fanarais.

Kai pamačiau šį albumą, baisiausiai susiraukiau. Nemaloniai nuteikė jau ultrapatriotinis albumo viršelis. O kai perskaičiau kūrinių pavadinimus, prieš klausydamas apsirūpinau cerukaliu, kad beklausant nepradėtų pykinti.

Taigi imam antrąjį šių metų lietuviško metalo įsikūnijimą. Neperkandot, prie ko čia tokia įžanga? Perskaitykit DISSIMULATION „Prakeikimo“ recenziją. Jeigu šio disko pasirodymas daug kam tapo staigmena, tai MANDRAGOROS tvarinio laukta ilgai.

Užduosiu greičiau retorinį klausimą: kodėl kuriamos roko grupės? Vienos susikuria, kai jų nariai išties nori ir turi ką pasakyti, kitos kuriamos (ir manyčiau tokių labai nemažai), kad būtų matomos, kompensuojama dėmesio stoka, trečios tiesiog šildosi įkvėpėjų šlovės spinduliuose.

Kada reikia klausytis “brutalo”? Iš ryto! Kodėl, taigi pradės skaudėti galvą? Taigi, kad nesuprastum, nuo ko skauda, reikia iš vakaro užgerti! Ir reikia gerai užgerti, jeigu planuojate klausyti DESPONDENCY “God on Acid”.

Prisipažinsiu, kad vertinti tautiečių albumus yra nelengva. Viena, iki kūrybos įsikūnijimo kompakte ar vinile su grupėmis gerai susipažįstama koncertuose. Antra, nejauku juos kritikuoti, kai produkcijos tiek mažai.

Nors ANCIENT niekada ir negrojo tikrojo tradicinio juodmetalio, ši norvegų komanda buvo pirmoji į tą pusę orientuota grupė, o albumas „The Cainian Chronicle“ paliko neišdildomą įspūdį. Išgirstas prieš devynerius metus, jis liko vienu klausomiausių albumų ir šiandien.

Kadaise žąsys išgelbėjo Romą, o Troją pražudė arklys. Paralelių su šiais istoriniais įvykiais galima rasti, vertinant šiandieninę sunkiosios muzikos padėtį.Paralelių su šiais istoriniais įvykiais galima rasti, vertinant šiandieninę sunkiosios muzikos padėtį.

Vos tik spėjau pasidalinti įspūdžiais apie gera pornografijos doze atmieštą Belphegor albumą, norvegų komanda RAGNAROK vožtelėjo per galvą dar didesniu kuolu.

Egzistuoja begalė priežasčių, dėl kurių keli žmonės nusprendžia išreikšti savo sugebėjimus bendru vardu. Kad ir kokios tos priežastys būtų, daugeliu atvejų vardu naudojamasi identifikuojant save kaip asmenybę.

Pakankamai agresyvu. Pakankamai pesimistiška. Pakankamai draivo. Nepakankamai įvairu. Nepakankamai sudėtinga. Nepakankamai gilu.

DARK TRANQUILLITY, pradėję kaip beveik eilinė death metalo komanda, ilgainiui pasuko melodingumo keliu, kurį nutiesė ir kitoms nūnai ypač populiaraus Gioteburgo stiliaus grupėms.

Septyneri metai — visgi mistiškas skaičius. O ypač, turint galvoje taip Bruce’o mėgstamą simbologiją, šie metai tikrai turėjo būti kažkuo išskirtini...

Prabėgo ištisi dveji metai, kai „juodadarbiai“ švedai SOILWORK išleido penktąjį savo tvarinį, simboliškai besivadinantį „Figure Number Five“.

Kas yra tikrieji porno bliakeriai? Ir neminėkite man Cradle Of Filth, nereikia! Po austrų grupės BELPHEGOR paskutiniojo albumo, Dani Filtho erotinės fantazijos atrodo visai nekaltai. Tai tas pats, kaip lyginti Playboy ir Penthouse produkciją.

Neblogai sekasi matematika, nors mokykloje nemėgau šios disciplinos, taigi suskaičiavau, kad praėjo jau 15 metų, kai pirmą kartą sunkiosios muzikos scenoje nuskambėjo du žodžiai – GREEN CARNATION.

Kas susipažinęs su muzikos teorija, nesunkiai supras, kodėl būtent black atstovai dažniausiai iš visų metalistų staiga ima ir pasuka "avant-garde"