OVERKILL “ReliXIV” - neurozė, paversta muzika

Pasaulyje yra ne tiek jau daug grupių (AC/DC, MOTORHEAD, RUNNING WILD, SLAYER), kurioms fanai dovanoja tokį chuliganizmą, kaip to paties albumo perleidimas kas keletą metų. Tik niekad negalvojau, kad amerikiečių thrasho dinozaurai OVERKILL pateks į šią kategoriją. Sekiau šios grupės kūrybą ir, mano kuklia nuomone, paskutinis OVERKILL albumas, kurį buvo galima klausyti nežiovaujant, tai – 1996 metų „Killing Kind“. Buvo tokia nuobodybė, kaip „Necroshine“, koverių albumas „Coverkill“, o po albumo „Kill Box 13“ mano kantrybė baigėsi ir numojau ranka į buvusius vienus iš savo favoritų. Galite kaltinti mane neobjektyvumu ir šališkumu, bet aš to ir neneigiu – galų gale, kas iš mūsų gali pasigirti esąs visiškai tobulas?

Kas gi mane taip sunervino pastarajame albume, kad ėmiausi kolioti metalo „šventuosius“, pernai atšventusius savo gyvavimo dvidešimtmetį ir išleidusius net aštuoniolika albumų, tarp kurių buvo tokie šedevrai, kaip „Years Of Decay“, „Under The Influence“ ar „Horrorscope“? Visų pirma, kaip jau minėjau, įžūlus autoplagiatas. „ReliXIV“ savo stilistika atvirai kopijuoja ankstyvuosius albumus, tokius kaip „Taking Over“ ar „W.F.O.“. Toliau – nežinau, ką jie padarė su solo gitara, bet albume ji skamba, tarytum padaryta iš „forminių“ makaronų pakelių ir varinės vielos. Gitarų soluotės, kažkada buvusios OVERKILL pasididžiavimu, dabar skamba kažkaip neišbaigtai, pagrindinė tema „susivėlusi“ ir neišdirbta, kūriniai panašūs vienas į kitą. Suvedimas irgi ne pats geriausias – ta pati įkyriai „birbianti“ gitara išvesta į priekį ir gožia kitus instrumentus, garsas skamba kaip iš bačkos. Keliose vietose girdėjau sintezatorių, „uždėtą“ ant vokalo ir man tai nepatiko. Net keista, kad „Spitfire“ bendrovė, kur savo kūrybą leidžia tokie grandai, kaip ALICE COOPER, BLACK LABEL SOCIETY ar DIO, taip pasišiukšlino. Bet paliksim tai leidėjų sąžinei.

Kas yra gero šiame albume ir neleidžia jo nurašyti į visiško šlamšto kategoriją? Pirmiausiai, pasiutęs Bobo Elšvorto vokalas, kuris metams bėgant nesikeičia ir, praktiškai, vienintelis išveža šį albumą. Pykčio ir energijos jam vis dar užtenka – nepakenkė net prieš keletą metų patirtas širdies smūgis. Tiek smarvės jam gali pavydėti ir daugelis jaunesnių atlikėjų. Šiam veikėjui apibūdinti tikrai tinka jo paties sukurtos dainos pavadinimas – „Evil Never Dies“! Malonu ir tai, kad dauguma kūrinių greiti ir energingi, tekstuose nemažai sveiko humoro. Bent jau greičio prasme OVERKILL neišsikvėpė, kaip pavyzdžiui atsitiko su U.D.O. Gana gerai skamba „Within Your Eyes“, „Bats In Bellfry“(ne, tai ne ANNIHILATOR koveris), „Wheelz“, „A Pound Of Flesh“. Ir dar vienas papildomas balas jiems už linksmą dainelę „Old School“ – tokio išsidirbinėjimo jau seniai neteko girdėti.

Vertinimas 7/10
2005 © Spitfire Records

1. Within Your Eyes
2. Love
3. Loaded Rack
4. Bats In Belfry
5. A Pound Of Flesh
6. Keeper
7. The Mark
8. Play The Ace
9. Old School