SIX FEET UNDER “13”- velniškas velnio tuzinas

„Skirtumą pažinsi lygindamas“, – pasakė velnias nusidėjėliui ir, išėmęs jį iš smalos katilo, pasmeigė ant iešmo. Taip ir aš dabar noriu palyginti misterio Barnso kioskelio produkciją su jo buvusių darbdavių CANNIBAL CORPSE paskutiniu darbu. Tuo labiau, kad albumai patys prašosi lyginami, tarytum SFU ir CC neakivaizdžiai rungtyniautų tarpusavyje. Nors Krisas, kiek teko girdėti, palyginus kultūringai bendrauja su „Kanibalais“, bet kažkokia neafišuojama konkurencija išlieka. Panaši situacija buvo prieš kokį dvidešimt metų, kai Deivas Masteinas nėrėsi iš kailio, norėdamas „apdėti“ METALLICA.

Bet grįžkime prie albumo „13“. Po ano nesusipratimo, pavadinto „Graveyard Classics“ (iš viso, kas per mada leisti koverių albumus? Paminėsite mano žodį – kurią nelabai gražią dieną IRON MAIDEN irgi pristatys koverių albumą!) šis „samogonas“ jau savo varymo ir trenkia per galvą visai neblogai. Albumą sudaro vienuolika pakankamai savotiškų kompozicijų (o kur dar dvi? Vėl mus reklama apgavo!) su gerai atidirbta pagrindine tema, nors greitų kompozicijų norėtųsi daugiau – tokių, kaip „atidaranti“ albumą „Decomposition Of The Human Race“, „Rest In Pieces“ ir dar kokios dvi trys energingesnės. Kitose išlaikomas vidutinis tempas („Deathklaath“), yra ir lėtų kūrinių („The Poison Hand“, „This Suicide“). Daugiau death, mažiau core ir tai džiugina. Kitas labai man patikęs dalykas – energingos ir labai priderintos prie pagrindinės temos gitarų soluotės (koks solo dainoje „Somewhere In Darkness“!). Bet čia jau mano, kaip seno heavio gerbėjo, prioritetai.

Sunervino kitas dalykas – negirdėjau nė vienos dainos, kad „ant“ vokalo nebūtų užkrauta daugiau ar mažiau elektroninių efektų. Ypač tokių pokštų padaugėja antroje albumo pusėje. Nuo kada Barnsui reikia efektoriais koreguoti savo žymųjį maurojimą? Dabar death metalas skamba, kaip kokia sumauta industrija. Kai kur industrinis skambesys „prisikasa“ ir iki gitarų. Kas toliau – sintezatoriai? Kai pagalvoju, plaukai šiaušiasi ir darausi panašus į senovinį barzdaskučio šepetėlį… Praktiškai dėl tos pačios priežasties negaliu klausyti paskutinio DEICIDE albumo. „Sintetinis“ vokalas manęs kažkaip neerzino, kai klausiau DIMMU BORGIR paskutinių dviejų albumų, bet anie nuo senų laikų ir taip naudojo klavišinius, o ir niekad nebuvo žanro ortodoksai. Tačiau yra toks dalykas, kaip žanro reikalavimai. Perfrazuodamas seną patarlę galėčiau pasakyti, kad „kas tinka Šagratui, netinka Bentonui“, šiuo atveju netinka ir Barnsui. Netikiu, kad jis to paties nepasiektų, bliaudamas natūraliu vokalu. Didelis minusas.

Dainų tematika tradicinė – nuo morgo kulinarijos iki apokaliptinių vizijų ir kitos velniavos. Man labiausiai patikę kūriniai – „Decomposition Of Human Race“, juodo humoro šedevras „Rest In Pieces“, „Wormfood“, titulinis „13“ (kur turėjau malonumo išgirsti natūralų Barnso vokalą, t. y., kriokimą) ir „Shadow Of The Reaper“.

Vertinimas 8/10
2005 © Metal Blade records

1. Decomposition Of The Human Race
2. Somewhere In Darkness
3. Rest In Pieces
4. Wormfood
5. 13
6. Shadow Of The Reaper
7. Deathklaath
8. The Poison Hand
9. This Suicide
10. The Art Of Headhunting
11. Stump