NOSTRADAMEUS “Hellbound” - kaip galima, kaip norisi ir kaip reikia

Tiesą sakant, neketinau recenzuoti šito albumo bent jau dėl to, kad išleistas jis pernai metais, o aš niekaip nespėju apžvelgti šių metų „derliaus“. Persigalvoti mane privertė Ferrume kilusios batalijos dėl powerio originalumo (ar NEoriginalumo), madų vaikymosi, šabloniškumo ir didesnio ar mažesnio (atsižvelgiant į konkretų kolektyvą) polinkio į komerciją. Tai kuo gi ypatinga ši jauna švedų powerio komanda ir, svarbiausia, ką tokio radau albume „Hellbound“, ko neradau kitur, kad nutariau pasidalinti savo įspūdžiais?

Pirmas ir svarbiausias dalykas, atkreipęs mano dėmesį, buvo tekstai. Ar dažnai jums tenka matyti socialiai motyvuotą powerį? Ne dažniau, nei žuvį ant dviračio, galiu garantuoti. Šiame albume nerasite poweriui būdingų atributų, tokių, kaip ugnimi alsuojantys drakonai, „ambalai“, ginkluoti dvimetriniais kalavijais, riteriai ar magai. Nėra čia ir pasturgaliais nuzulintų „Harlių“ ir kitų nuvalkiotų speed/ power motyvų. Vietoje to dominuoja tokios aktualios temos, kaip karas, bet ne tie pompastiški mūšių aprašymai, o žmogiška pozicija, religija, socialinis skurdas, žmogaus teisės, kova už laisvę ir netgi ekologija! Ir jokios seilėtos romantikos! Pirmą kartą, kai išgirdau šį albumą, man žiauna nukaro! Garbės žodis, tai buvo netikėta.

Antras dalykas, kuris mane papirko, tai (ne, tai ne grupės vadybininkas!) atviras nuoširdumas. Akivaizdu, kad NOSTRADAMEUS nariai dainuoja apie tai, kas jiems tikrai rūpi, dėl ko širdį, taip sakant, skauda.

Toliau – vokalas. Galingas, saikingai prikimęs Fredo Perssono balsas skamba tikrai ne poweriškai. Palyginus su daugelio power kolektyvų (ginkdie, nesakau, kad visų!) plonais Farinelio tipo balseliais, šis išsiskiria savo agresyvumu ir emocionalumu. Gal kiek ribotas, neapima daugiau, nei dvi oktavos, bet jam to visiškai užtenka, kad išreikštų tai, ką nori pasakyti.

Dainų melodijos šiaip jau galėtų būti įvairesnės, bet jos nėra tiek vienodos, kad nebūtų galima skirti vieno kūrinio nuo kito. Juntama MANOWAR, PRIMAL FEAR, RUNNING WILD ir kitų šio pasaulio galingųjų įtaka. Bet kas iš mūsų sugeba kurti visiškai atsiribojęs nuo savo įkvėpėjų? Techniškumo ir greičio komandai netrūksta, gitariniai solo neperkrauti narciziško išsidirbinėjimo ir puikiai papildo pagrindinę temą. O ir pati pagrindinė tema vingiuoja, keičiasi, daro keisčiausius posūkius, keisdamasi po kelis kartus toje pačioje dainoje.

“Hellbound” – vienas originaliausių ir rimčiausių power albumų, kuris visai nepelnytai nusistūmė į šoną.

Vertinimas 9/10
© 2004 AFM Records

1. Never Turning Back
2. Your Betrayal
3. The Reaper‘s Image
4. Hellbound
5. One Step away
6. Fight
7. Cuts like Blades
8. Seven
9. One World To Live In
10. I Am Free (Bonus Track)