SOILWORK „Stabbing The Drama“ – šeštasis paveikslas tinka tikrojo metalo muziejui

Prabėgo ištisi dveji metai, kai „juodadarbiai“ švedai SOILWORK išleido penktąjį savo tvarinį, simboliškai besivadinantį „Figure Number Five“. Tuomet irgi ėmiausi jį vertinti, nors, atvirai šnekant, anasis darbas paliko ne kokį įspūdį. Per daug komercinis, per daug „saldus“, per daug… Anuomet prasitariau lauksianti šeštojo paveikslo. Štai ir sulaukiau. Jau aišku, kad to laukimo jis yra išties vertas.

Nuo to laiko ne tik šiek tiek pasikeitė SOILWORK sudėtis, bet ir muzika tapo sunkokai atpažįstama. Beveik nebeliko komerciškumu dvelkiančių kompozicijų, visos dvylika jų naujajame darbe „Stabbing The Drama“ įgijo pirmykščio pykčio, aršumo, dinamikos, nors vis tik yra ir gana melodingos. Taigi šių švedų šešiukė vėl nusipelno pagarbos. Kuo gi gali iš koto išversti klausytojus šioji drama?

Titulinis gabaliukas taip smogia stipriu ir piktu „Speedo“ vokalu, kuriam antrina hardcorinis ir net truputį industrinis skambesys, kad nelabai spėji atsigauti per po to atsirandančius melodingus intarpus. Užtat dvi puikios gitaros – tikras balzamas. Gal juo pasitepa ir vokalistas, nes vietomis jo balsas pastebimai sušvelnėja. Šis kūrinys iš tiesų turi kažkokio dramatiškumo, suprantamo tik sunkiosios muzikos mėgėjo ausiai.

Kur skrendam? Oho, turbūt patekom į viršgarsinį lėktuvą, nes sekančio kūrinėlio tempas neblogas. Brutalių, kažkiek hardcorizuotų, nu-metalizuotų, net su repo prieskoniu motyvų kaitaliojimasis su melodingais – jau puikiai pažįstamas Soilworkiškas fintas, kuris gali ir pabosti, jei ne gitaristų techniškumas. Kuom gali pasigirti ši komanda, tai pirmiausia jais. Gero skrydžio.

Kaip byloja trečiojo gabalo tekstas, tuštybės ir niekingumo ginklas yra apgaulė. Kokia visos šios istorijos muzikinė išraiška? Labai jau švediškai visa kas skamba, vokalas vietomis sudvejintas, o stilius – vėl ta moderni metalo ir hard core mišrainė. Nors viskas vėl techniška ir iš esmės nėra prie ko prikibti, darosi neįdomu, nes pernelyg nuspėjama. Tarsi patvirtindami tai, Soilworkiečiai beveik be pertraukos peršoka prie „The Crestfallen“. O šis kažkuo primena „pasunkintą“ naująją METALLICA kūrybą, nors yra vienas brutalesnių šiame diske.

Oi, penktasis kūrinys iš tiesų groja „ant nervų“, nes elektronikos efektai taip ir gręžia smegenis, o vokalas vietomis net per daug aukštas ir skambesys tose vietose, sakyčiau, šiek tiek be ryšio. Tik vėl tie puikūs gitariniai rifai, jie gelbsti „Nerve“ nuo to komerciškumo, kurio taip nesinori girdėti čia, kadaise persisotinus „Figure Number Five“.

Kaip, dabar pakliūsim į aklavietę? Ko gero taip, nors netrūksta čia brutalumo, tačiau brutalaus repo galėjo ir nebūti. Geriau išlaikyti nuo šio kūrinio saugų atstumą. Einam prie „Distance“. Čia situacija visiškai pasitaiso, growlingą keičiantis „švarus“ vokalas, nors ir gerai pažįstama kombinacija, bet dvelkia metalu, ne repu. Ir vėl išsiskiriančios gitarų soluotės, pagarba jų autoriams.

Devintojoje kompozicijoje sutelpa pop, rock ir kitų „kultūrų“ apraiškos. Tai bene įvairiausias, bet dėl to ir įdomus kūrinys. Ko gero, „simpatiškiausia“ vieta visame albume. Ne konservatyvių pažiūrų klausytojams. O kitas gabaliukas – taip pat laisvamaniams, kurie metalo grupėms gali atleisti beveik „popsinį“ nukrypimą. Laimei, neilgai trunkantį. Tarsi kompensacija, toliau turime… vos ne grind core šmotą! Kaip ir priklauso tokiam stiliui, jis trunka trumpiau už kitus, o tai, kad grupė iš esmės nepriklauso brutalūzų kategorijai, išduoda vėl tos pačios ne kartą akcentuotos gitaros. Bjornai Stridai „Speedai“, ir nuo kada išmokai taip aršiai ir galingai kriokti? O gal skubėdamas vos per pora minučių pasakyti visa, ką manai apie šį purviną pasaulį, tiesiog pamiršai lyrinius nukrypimus?

Jei galima, kolegos, aš dar pakrioksiu, tiesa, nebe taip brutaliai, mažumėlę prikimau. Ta proga vėl prisiminiau beturįs ir „lyrinių“ vokalo sugebėjimų, kuriems užkimimas nemaišo. Tą jis gana gausiai ir daro priešpaskutinėje kompozicijoje „If Possible“. O ir bendras šiosios skambesys labai būdingas daugeliui melodingojo metalo komandų. Simboliška, bet po trumpiausio kūrinio yra ilgiausias, ir lyriškiausias, visais atžvilgiais.

Na, o pabaigai, gerbiamieji, atsiduriame erškėčių giraitėje. Atsargiai, jie badosi. Tokia jųjų prigimtis. Kaip, matyt, likimas lėmė SOILWORK nariams niekur nedingti nuo savojo skambesio ypatumų, jais užbaigiant šeštąjį paveikslą. Vėl ramiai ir lyriškai. Kaip ten bebūtų, šįjį supakuojam ir nešam į metalo muziejų, ten jis tinka žymiai labiau negu pirmtakas.

Vertinimas: 9/10.

„Stabbing The Drama“
2005 m. „Nuclear Blast“
Trukmė 46:56

1. Stabbing The Drama
2. One With The Flies
3. Weapon Of Vanity
4. The Crestfallen
5. Nerve
6. Stalemate
7. Distance
8. Observation Slave
9. Fate In Motion
10. Blind Eye Halo
11. If Possible
12. Wherever Thorns May Grow