Albumai
ARCTURUS "The Sham Mirrors" - juodos snaigės
Egzistuoja begalė priežasčių, dėl kurių keli žmonės nusprendžia išreikšti savo sugebėjimus bendru vardu. Kad ir kokios tos priežastys būtų, daugeliu atvejų vardu naudojamasi identifikuojant save kaip asmenybę. Tačiau tarp kolektyvų, kurių narius puikiai pažįstame, kartas nuo karto išnyra keisti objektai – lyg ir darbai be autorių. Jų kūrėjai nesireklamuoja bet kokia kaina. Jie ne itin paiso viešosios nuomonės. Jie išleidžia albumą tik kas kelerius metus. Ir kiekvienąkart palieka klausytojus atvipusiais žandikauliais. Tokie yra “Theory In Practice”. Tokie yra “Necrophagist”. Ir, žinoma, tokie yra “Arcturus”.
Kolektyvas šį vardą pasirinko 1990 metais. Nuo to laiko apie juos išgirdome triskart. 1995-aisiais pasirodė debiutinis albumas “Aspera Hiems Symfonia” – šaltai švytintis avantgarde-black pavyzdys. 1997-ųjų “La Masquerade Infernale” buvo toks keistas, kad sukėlė dvejopą reakciją: grupę įsiminė… ir pamiršo kaip neįveikiamą paprastiems mirtingiesiems. Tačiau 2002-aisiais “Arcturus” vėl apsilankė studijoje ir paliko ten medžiagą trečiajam albumui “The Sham Mirrors”, kuris sutvirtino avantgarde metal lyderių pozicijas. Šiuo metu grupė koncertuoja Europoje, o prispausti kalba apie naują darbą vasaros pabaigoje.
“Arcturus” – novatoriai. Todėl kalbėti apie bendrus jų kūrybos bruožus gana sudėtinga, nes šie nuolat keičiasi. Tačiau muzika išlieka panaši į šerkšną – šalta, tikslios (tik ne šabloninės) struktūros ir graži. Tokį įspūdį daugiausia lemia grupės black metal šaknys, prie kurių “Arcturus” vis šį tą priaugina. Naujausias darbas – tikras krūmas: kūrinius galima supjaustyti gabaliukais ir sudėti į dešimties stilių (ne tik metalo) albumus. Kolektyvo muzikinę raidą primena dėmesys fortepijonui, būdingos “užsigrok mirtinai” mušamųjų partijos (nieko keisto, turint omeny, kad perkusija užsiima tikriausiai visų Norvegijos black metal grupių narys HellHammer) bei vokalo savybės, tik čia sukeičiami prioritetai: vyrauja aukšto registro “natūralus” balsas ir bejausmis deklamavimas, o chroniškas bronchitas paliekamas ypatingoms progoms. Šalia vietą randa elektronika, gitaros pasažai, industrial, trip-hop bei orkestriniai elementai, perkelti į kreivų veidrodžių pasaulį.
Nepaisant stilių mišrainės, albumas gana vientisas; pauzės tarp kūrinių beveik nesiskiria nuo pauzių vienos kompozicijos viduje, o muzika verčia klausytis neatsikvėpiant. Išgirsti viską neužteks ne tik vieno, bet ir kelių kartų, bet retas, kuris ieško, neras čia nieko sau, neįsidėmės jokio motyvo. Pirmasis kūrinys “Kinetic” duoda trisdešimt sekundžių priprasti prie 2×3 dalių metro, o tada imituotomis fanfaromis skelbia albumo pradžią. Pati kompozicija šiek tiek primena electro industrial su orkestriniais priedais; tačiau albumo pavadinimas sufleruoja, kad nei čia, nei vėliau nerasite nieko tikro ir be abejonių įvardijamo. Kad ir “Nightmare Heaven”, kurį išgirdęs sapnuoji košmarus, nes vidurnaktį prisimeni, kad esi prisiekęs neklausyti trip-hop ir ką tik šį priesaką sulaužei. Bet juk be to nebūtum išgirdęs solo pasažų nei pabaigos… “Ad Absurdum” pasitinka griežtesniu ritmu, deklamavimu ir viena ausimi iš “Dimmu Borgir” girdėtu motyvu; kūrinio viduryje nuotaika staiga pasikeičia ir tos pačios melodijos pergrojamos kitaip. Vidurinės kompozicijos “Collapse Generation” energija ir klausytoją nuo kojų nuvarantis (jau apie atlikėją nekalbant) būgnijimas aiškiai parodo, kad niekas nėra pamiršta, tik patiekiama kitaip. Atsigauti galima per ilgą fortepijoninį preliudą “Star-Crossed” pradžioje; o pats kūrinys yra dramatinės muzikos (pasakojančios istoriją kartu su žodžiais) pavyzdys. Antrą ir paskutinį kartą prie black metal grįžtama “Radical Cut”, šįkart kovine sudėtimi, nušluojant visus abejojančius. Išlikusiems pateikiama dešimties minučių “keistena” “For To End Yet Again”, kurioje susumuojami būdingi albumo bruožai (2×3 metras, aukšto registro vokalas, deklamuojami bei fortepijoniniai intarpai) ir kuri baigiasi tikromis fanfaromis.
“Arcturus” nenaudoja emocinių svertų, kurie pritrauktų klausytojus; jų muzika šalta, keista ir maišyta. Tačiau ji nepriekaištinga.
Vertinimas: 10/10
ARCTURUS – THE SHAM MIRRORS
Ad Astra Enterprises, 2002
1. Kinetic
2. Nightmare Heaven
3. Ad Absurdum
4. Collapse Generation
5. Star-Crossed
6. Radical Cut
7. For To End Yet Again
Trukmė – 43:18
Komentarai
Kam patiko sitas diskas, rekomenduociau Faith No More “Angel Dust” (1992). Pagal viska, po jo perklausymo, sis Arcturus diskas turetu atrodyti kaip paprastas poweris :) Arba ne.
juSt review labai atitinka ir mano nuomonę.
„Star Crossed“ dainos tekstas žiaurus. šaltai egzistencialistinis. o gal jis šiltas, bet kadangi visatos mąstais vaikinai žiūri į būties prasmę, tai mums, Žemės skruzdėlėms ir atrodo šaltai?
„Radical Cut“ tekstas irgi nežmoniškas, tik nihilistinis jau bekompromisiškai, be abejonių. lygu ir muzika. beje, gal kas nežinojot: šioje dainoje rėkia-žviegia Ihsanas iš Emperorų. tas kolapsinis dainos žviegimas — kone geriausia albumo vieta mano ausimis žiūrint. labai primena EverEve pirmųjų dviejų albumų atmosferą. netgi ir klepai vos ne tie patys. na, ir paskutinis gabalas turi tokios atmosferos, „For to End Yet Again“.
sėdžiu, klausau, nedaug trūksta iki egzistencinio orgazmo. tai kas, kad pavasaris testosteroną man gamina.
visdėlto nežinau ar teigčiau, kad nėra naudojami emociniai svertai. mano galvoj klausymo metu emocijos verda-kunkuliuoja. panašiai jausčiausi per pasaulio nuobaigas, jei regėčiau krūvom mirštančius savanaudiškus sušiktus žmogelius, visą gyvenimą tegalvojusius apie savo gerovę.
>
> “užsigrok mirtinai” mušamųjų partijos
>
=))
hąhą. čia geras.
Aha, Metalmanijoje tai mes biski truputi pabegome po puses (ar maziau) Arcturus pasirodymo. Didziaja dalimi, net neabejoju, tokiai muzikai sharmo atima igarsinimas ir pati festivalio atmosfera (scena). Sudetingos melodijos ir vokalo imantrybes nekaip skambejo didelej MM scenoj, plius gitaru skambesys ten nei vienai grupei nebuvo normalus, mano nuomone.
Kokia gera ar bloga bebūtų ARCTURUS kūryba, Metalmanijoje jie, švelniai tariant, užkniso. Beje, tobulų albumų nėra, kaip ir nieko nėra tobulo. Jei neranda prie ko prikibti vienas – ras kitas. Pvz. man šis CD geras, bet tikrai ne šedevras.
Respect – Arcturus’u vertas review. Tik vienas netixlumas – 11/10;) Albuma pavadinciau tobulu-ne vienos smulkmenos prisikabinti, nesuvokiamai ivairiapusiskas ir… nepaleidziantis. Beje, paciu Arcturus’u likosioji diskografija man pries si sedevra visiskai nublanxta.