ZIMMERS HOLE gimė kaip šalutinis grupės STRAPPING YOUNG LAD gitaristo ir bosisto projektas. ZH išleido tris albumus: 1997 metais pasirodė „Bound By Fire“, 2001 m. – „Legion Of Flames“, o šiemet – „When You Were Shouting At The Devil... We Were In League With Satan“.

Benaršant po įvarius 2008-ųjų metų albumus (o jų yra tikrai nemažai gerų), nusikaltimas būtų nesuteikti išskirtinio dėmesio jaunos progresyvaus metalo komandos iš Izraelio AMASEFFER debiutui.

Galima šią grupę vadinti kaip nori. Pavadinsi legenda, nesuklysi. Galima ją vadinti ir Rytų Europos estrados numylėtiniais, kurie iš tolimosios Škotijos pagroti čia atvyksta dažnai, nes tik čia susilaukia didžiausio įvertinimo. Bent jau paskutiniu metu – tikrai.

Taigi taigi, prancūzai sakosi nepavydintys kitų šalių metalo scenoms, nes ir gimtinėje esama gerų grupių. Mes žinome, kad ir jų kalba „svarbesnė“ nei, sakykim, anglų.

Gyvenimas nestovi vietoje. Viskas keičiasi. Ir kartais žmonėms, išsiilgusiems senų laikų, tenka skaudžiai nusivilti, pajutus laiko tėkmę. Čia aš apie DEICIDE, jei kas. Po to, kas prieš porą metų nutiko grupės viduje, pasikeitus kolektyvo sudėčiai, pakito ir jų kuriama muzika.

„Įsivaizduok realią situaciją - po gan trumpo ir kieto „Angel of Retribution“ visi ryškiai ištroškę dar JUDAS PRIEST muzikos. O čia žiūrėk, net dvigubas CD! Manau, bet koks galvą pametęs fanas iškart nusipirks šitą daiktą.“

Pradėsim nuo esmės: šįkart didieji magai nepasiūlė klausytojams nieko nei labai naujo, nei pribloškiančio. Kažkas panašaus į „geriausių dainų“ kompiliaciją, tik kad visi tekstai ir rifų kombinacijos naujos. Bet viskas pakankamai atpažįstama, turbūt net ir pernelyg.

Turime reikalų lyg ir su trešeriais, į šį seno gero skambesio katilą įbėrusiais nemažai death metalo prieskonių ir dar pridėjusiais techniškų, smagių gitarų partijų.

Jūsų dėmesiui aštuoni žmonės, rankose laikantys ne tik būgnų lazdeles, gitaras, bet ir dūdmaišį, smuiką bei hurdi gurdi (bent jau man pirmą kartą pamatytas ir savo stygų čirpimu dėmesį atkreipęs XI amžiuje išrastas „diskinis smuikas“).

Taip... Pasaulio pabaiga artinasi, ne kitaip... Valdžia vagia, alų skiedžia, per televizorių nesąmones rodo, o čia dar ir vienas mėgstamų kolektyvų ėmė ir pagedo...

Uždavus klausimą „Graikija ir metalas. Kas?“, daugelis turbūt nesusimąstydami atsakytų: "Roting Kraaaaist!" Teisingas variantas. Bet tik vienas iš kelių galimų.

Apsiniaukusią ir niūrią pavasario dieną eilinį kartą užleidžiu FRAILTY diską „Lost Lifeless Lights“. Jis anaiptol netinka „prašviesėjimui“, ir ne tik pagal pavadinimą. Albumas gali nublokšti į tamsiausias lemties gelmes, ir net Ariadnės siūlas nepadės...

Belaukiant, kol mėnesio pabaigoje oficialiai pasirodys naujas COMMUNIC albumas „Payment of Existence“, į pašto dėžę įkrenta jo promo versija. Tikrai smagu iš anksto pakomentuoti ir šį „kūdikį“, nes šie norvegai myli savo muziką, taigi viskas šiame albume ne tik įspūdinga, bet ir nuoširdu.

2008 metais dienos šviesą išvydo šešeto iš Krokuvos ENCLAVE debiutinis diskas „Paradise of Putrefaction“. Galbūt tai, jog albumą išleido Lietuvos leidybinė kompanija, priverčia į jį pažvelgti atidžiau, bet galiu drąsiai teigti, jog man tai – daug žadanti viltis.

Jei visą albumo apžvalgą reikėtų sutraukti į vieną sakinį, jis būtų toks: „albumas, idealiomis proporcijomis apimantis viską, ką geriausio gali pasiūlyti metalinė muzika“. Lyrika, riaumojanti agresija, sudėtinga, bet ir emocijų, dvasios į antrą planą nenustumianti kompozicija. Netgi ir „nemetalas“, taikliai „įsipaišantis“ į bendrą grupės skambesį.

Panašu, jog post blackmetalio stovykloje pučia nauji vėjai. Turim kažką nauja: austrai ABIGOR po ketverių metų pertraukos grįžta, o tiksliau pasakius, „užmetę“ ankstesnį skambesį ir ideologiją, kelią koją ten, kur pastaruoju metu tampa vis madingiau būti.

Nors žaibai blykstelėjo ir pavasarinis griaustinis nudundėjo gerokai anksčiau, gegužės, gražiausio pavasario mėnesio, pirmoji tapo įsimintina diena. Mūsų „sunkieji pasakoriai“ THUNDERTALE išleido antrąjį savo albumą.

Tikrai neįprasta Norvegijos scenoje girdėti tokį skambesį. Bet kartu ir puiku, kad čia yra iš bendros daugelio grupių linijos išsiskiriančių komandų. Jie tik trise, bet kaip galingai viskas skamba!

AGNUS DEI – labai nepopuliarius, labai greitai iširęs projektas, apie kurį šiek tiek informacijos „išlupau“ tik visai neseniai. Keistu būdu pas mane ant stalo papuolęs albumas „Wall of Pain“ sulaukė savo momento. Pagaliau pabandžiau paklausyti to, kas per ilgą laiką apdulkėjo power metalo scenoje.

Ką gi, buvę sielų „broliai“ nutarė jas „vogti“. Kaip kad „Eurovizijos“ konkursas „nuvogė“ Jeronimą. Tačiau tai nesutrukdė SOUL STEALER (SS) išleisti grupės vardu besivadinantį albumą, kurio apžvalga čia, jūsų dėmesiui.

Ta proga, kad brazilų trešeriai REVIOLENCE tebesėdi studijoje, pačiame debiutinio pilnametražio disko kūrybiniame įkarštyje, jūsų dėmesiui – EP „Violent Phoenix“ apžvalga. Kad jau atkeliavo jis tiesiai iš pačios grupės gimtinės...

Nauja senos mįslės interpretacija: „Du broliukai per kalnelį nesueina! Kas?“ Žinoma, kad SEPULTURA! Po to, kai iš šios grupės su didžiausiu trenksmu buvo ištrenktas jos lyderis ir idėjinis variklis Maksas Kavalera, tolesni kompanijos santykiai priminė brazilišką muilo operą.

Nedažnai pasitaiko proga apžvelgti albumą netrukus po jo pristatymo. Kol dar „šilti“ įspūdžiai iš smagaus balandžio 11-osios vakarėlio (apie tai atskirai), susipažinkime ir su jo „kaltininku“.

Ko tik nebūna šiandienos metalo scenoje! Tuo pat metu, kai garsaus NWOBHM judėjimo atstovai IRON MAIDEN jau kone 30-metį švenčia, vos prieš penkerius metus susikūrę ispanai BARBARIAN nutarė groti panašiu stiliumi.

Tiesą sakant, diskas įtrėškė mane giliai giliai į kėdę. Pastarąją beveik sulaužydamas. Ko jau ko, bet tokios masės iš tiek metų grojančios, klasika tapusios grupės, nesitikėjau. Paprastai tokiame amžiuje jau laikas kurti visokius progresyvus, eksperimentuoti, bet ne daužytis ta jėga, kuria pulsavai prieš porą dešimtmečių.

Galbūt tai nebus pati originaliausia, giliausia ir labiausiai analitiška recenzija, tačiau nesinori, jog pakankamai geras ir kokybiškas produktas praslystų pro akis.

RAZOR – seno skambesio thrasho grupė iš Kanados, susikūrusi 1984 m. Turbūt nesuklysime šią ketveriukę minėdami šalia tokių Kanados senųjų grupių kaip VOIVOD, SACRIFICE, SLAUGHTER, PILEDRIVER.

Vis apžiūrinėdamas turimus albumus, dažnai pagalvoju, kiek daug puikių darbų nėra aptarta dėl to, kad jie niekada netapo sensacijomis, paskendo nežinia kieno šešėliuose, nors buvo verti tikrai aukštesnio įvertinimo.

Pietiečiai... Sako, jie karštesni, emocingesni, greičiau užsivedantys. Žinome mes ir jų plepumą, ilgą ir apsukrų liežuvį. Tokiose situacijose labai sunku tikėti jų nuoširdumu, paprastumu...

Nenaujokams death metalo muzikoje tikrai bus girdėtos tokios pavardės, kaip Erik Rutan ar Alex Webster, tuo labiau ir minėtasis kolektyvas. Žinoma, garbinga grupė, grojanti technical death metalą, jau spėjo pabusti iš žiemos miego ir įrašyti naują albumą.

CHAIN REACTION – tai gan jauna 2002 m. metais susiformavusi Lenkijos thrash/hardcore metalo grupė. Aktyviai koncertuojantis kolektyvas kol kas buvo įrašęs tik EP albumą „id“. 2007 m. išleistas pirmas grupės LP albumas „Vicious Circle“.

Ši grupė žino būdą, kaip viršyti šviesos greitį. Pasinaudodama šiuo atradimu, jau apkeliavo kelių artimiausių žvaigždžių sistemas ir nori į kelionę pasiimti ir jus. Skafandrų nereiks.

Latviai mėgsta alų ir... grindą! Tokią išvadą padariau, apsilankiusi viename paskutinių koncertų Rygoje, „Baltic Bizarre Fest“, kur abi vietinės grupės turėjo labai daug šio stiliaus elementų.