Sakysit, kodėl vėl traukiamas iš rūsio „The ArocKalypse“? Ne dėl to, kad po šių suomių sėkmės „Eurovizijoje“ kasmet pradėjo dalyvauti „sunkios“ grupės. Tiesiog LORDI vėl atrieda atidunda į Vilnių.

Prisipažinsiu, kad nors mano širdis ir ausys vis dar kaustytos metalu, šią visai kitokio stiliaus grupę visada gerbiau. Todėl entuziastingai pasišoviau įvertinti ir šį ilgokai brandintą vaisių. Kartais tiesiog pasiilgsti kažko ramesnio.

Su kuo dažniausiai asocijuojasi lenkų metalo scena? Tikriausiai su death ir black metalu arba jų kombinacija. Bent jau tokio stiliaus grupių čia daugiausia. Bet štai apsireiškia vieną dieną kažkoks lenkas ir pasiūlo parecenzuoti grupės PATHFINDER diską „Beyond The Space, Beyond The Time“.

Visgi, kuo gerai klausyti grupių veteranų kūrybos, tai tuo, kad daugeliu atvejų žinai, ką gausi. Laiko patikrinta muzika, dainavimo maniera, netgi instrumentų skambesys – susiformavę ne per dieną ir atlaikę ne vieną dešimtmetį išbandymų – tokių kolektyvų muzika atpažįstama jau iš pirmųjų akordų.

Nors sakoma, kad nuo likimo nepabėgsi, kiekvienas gali kažkiek pasukioti lemties vairą ir taip pažaisti su fortūna. Latvių doomerių komanda tai sėkmingai daro jau ne vienerius metus.

Į mano sielą niekas neįsibrovė ir kol kas nieko nenudžiovė. Na, nebent prieš ketvirtį amžiaus nelabasis „apsėdo“, kad iki šiol svaigstu nuo metalinės muzikos. Aišku, tuomet viskas prasidėjo nuo heavio. Iš štai mūsų sunkiuosiuose požemiuose yra pora komandų, kurios nebijo groti senuoju stiliumi.

Šiandieninėje black metalo scenoje norint būti pastebėtu yra dvi galimybės: reikia tiesiog groti įdomiai, nekasdieniškai, originaliai, arba užsiimti įkyriu promocijos darymu. Pastarasis būdas gali sukelti ir atvirkštinį procesą.

Jei kartais pasitaikytų nežinantis – ryla – tai tokia muzikinė dėžutė su rankenėle, kurią sukant, šitas, atsiprašant, muzikinis instrumentas liurlina vieną ir tą pačią melodiją.

„Witch Must be Killed“ - drone kalvių iš Naujosios Zelandijos darbas, apjungiantis dvi mistines kompozicijas, kartu sudarančias vientisą, tamsa persmelktą kūrinį. Pirmosios dalies sukurta atmosfera nenutrūksta – po trumpos pauzės antroji dalis grąžina į keistos agresijos ir juodosios magijos sūkurį.

...Iš policijos suvestinių: vakar Amsterdamo aerouoste buvo sulaikyti du narkomanai, kurie išskrido dvejomis valandomis anksčiau, nei jų lėktuvas... Na, būna ir išimčių. Apie šią komandą žinojau dar iki pavasarinio koncerto vienoje valtyje su DARK FUNERAL.

Apie save vėl praneša REVIOLENCE ketvertas, šį kartą išleidęs pilną albumą „Modern Beast“. Sunkiai prisikasęs iki Lietuvos diskas pagaliau atsiduria grotuve: klausomės, vertiname...

„Sveiki, intelektualiosios muzikos mėgėjai! Leiskite pristatyti jums...“ Ne, ne tai. „Naujausias šios komandos darbas iš karto patenka į visų laikų geriausių...“ Irgi ne tai. Va! Ateina žmogelis išpažinties ir pasakoja...

Nesupratau, jie čia ką – rimtai?! Ar visgi visa šita afera – giliai užmaskuotas pokštas? Parodija? Ne, kaip kitaip paaiškinti fenomeną, kad kiekvienas projekto narys atskirai – talentingi, garbingi ir profesionalūs muzikantai, tikri savo žanro korifėjai, bet tereikėjo visiems jiems susieiti į LNK „Žvaigždžių Duetų“ lygio konglomeratą...

Praėjusių metų rudenį po ilgos pertraukos savo gerbėjus vėl nudžiugino sunkiosios scenos veteranai KISS, papildydami savo gausią diskografiją nauju albumu „Sonic Boom“. Kas geresnio naujajame albume? Ar verta buvo laukti visą dešimtmetį?

Jaunųjų amerikiečių komandos DIAMOND PLATE grojamo metalo stilistika nekelia jokių abejonių – turim reikalą su thrash grynuoliu. Gal dar su ne visai nušlifuotu, dar ne akinamai spindinčiu, bet su tokiu, kurį iškapstęs atgal į žemę tikrai neužkasi.

Keistas albumas. Dievaži keistas. Bet įdomus. Kai pirmą sykį į mano rankas pakliuvo baltai-raudona dėžutė, dar neklausęs supratau – lauk siurprizo. Jau pats albumo dizainas, toks nepanašus į ankstesnių SVARTTHRON darbų viršelius, galintis įvaryti pavydą ne vienam grind kolektyvui, tvirtino – viskas bus KITAIP.

Ko galima tikėtis iš komandos, egzistuojančios 16 metų ir tik dabar išleidžiančios pilną albumą? Vieni pasakytų, kad čia kažkokie lūzeriai, iki begalybės tempę gumą ir nežinia ką tiek laiko veikę. Kiti galbūt būtų mandagesni ir manytų, jog grupei paprasčiausiai pritrūko sėkmės pasirašant greitą sutartį.

Tik prasidėjus kalendorinės žiemos paskutiniajam mėnesiui, į rankas pakliūna lietuviškas albumas sunkiai ištariamu pavadinimu. Tai – ilgai brandintas ir lauktas, šiauliečių, seniau besivadinusių BESTIJA, debiutinis diskas. Dabar jie – STRANGER AEONS, grojantys sunkų, įdomų ir žavų roko bei metalo mišinį.

Kartą tolimojoje Vokietijoje paprastoje dorų piliečių šeimoje gimė vaikas. Baisiai žaibavo tą naktį, o pašėlusių varnų ir kranklių pulkai ypatingą likimą išbūrė. Tokiais likimo ženklais paženklintas vaikis sau „spakainiai“ gyveno, kolei vieną dieną išgirdo muzikos garsus, kurie nebuvo panašūs į nieką iki tolei girdėto...

Būtent taip ambicingai pakrikštyta „Nailboard Rec.“ leidžiama diskų serija, kuria turbūt iš tiesų siekiama iškapstyti ir kitiems parodyti estų sunkiosios muzikos „lobynus“. Ar tai tik ambicijos, ar tikrai tolimesnių Baltijos kaimynų scenoje žiba tie „brangakmeniai“ – tesprendžia kiekvienas sau

Prancūzijos power metalo lyderiai grįžta su nauju albumu. Pavadinimas „Carpe Diem“ (švęsk dieną) visiškai atspindi albumo nuotaiką. Šviesi ir pakili muzika padeda sukurti savotišką kalėdinę atmosferą, turbūt todėl ir pasirinktas išleidimo laikas prieš pat didžiąsias šventes.

Delikataus pavadinimo – „Amžinos liūdesio ašaros“ – savininkai šių metų gegužės 27 dieną klausytojams pateikė dar vieną siurprizą - simfoninį, emocionalų, epišką, tamsų ir melodingą albumą „Children Of The Dark Waters“.

Kai šių metų pavasarį puikiai leidau laiką saulėtoje Maltoje, dar nežinojau nė vienos šios mažytės šalies sunkiosios muzikos grupės. Bet kaip ne sykį jau nutiko, pažintis su mažai pažįstamomis metalo scenomis pažeria ne tik malonių netikėtumų, bet ir tikrų „perliukų“.

Visada įdomu paklausyti mėgstamų grupių koncertinius įrašus, o kai viename leidinyje turime to meto Baltijos šalių geriausias komandas (?) – iš viso nenusakomas malonumas.

Savo laiku toks vienas veikėjas Kozma Prutkovas perspėjo: „Negalima aprėpti to, kas neaprėpiama, suprasti to, kas nesuprantama ir įkišti to, kas neįkišama“. O jei labai norisi? Kriziniai Jaučio metai po truputį juda į pabaigą, o muzikine prasme jie buvo netgi visai nekriziniai.

Štai kovotojų dvasia jau penketą metų liepsnoja ir mūsiškių, kauniečių THUNDERTALE širdys. Kalavijus ir skydus jiems įdavė pats Perkūnas dievaitis. Ne, nesikovė jie senovės Lietuvos miškuose ir kloniuose. Tiesiog byloja apie protėvių didvyriškumą ir dar šį bei tą dvejais skambiais vokalais, trejomis gitaromis, mušamaisiais ir birbyne…

Italijos sunkiojoje scenoje dominuoja sentimentalumas, romantizmas, progresyvumas arba gotikiniai motyvai. Tačiau visada gali atsirasti kažkas, kas sudrums vandenį ir įdės šaukštą deguto į medaus statinę. Kalbant apie italų komandą FIRST REASON, tas degutas statinės nepagadina.

O gal ir nieko nebus. Kas gali žinoti? Tik ar besidžiaugiančių legendinio trejeto atsikūrimu bus daugiau, nei tų, kurie ims rypuoti amžiną giesmelę apie juodmetalio „komercializaciją“, „meinstrymą“, „idealų išdavimą“ ir panašiai?

Yra toks senas anekdotas: „Kas yra virš įžūlumo? Pri...kti prie durų ir paskambinus paprašyti popieriaus“. Panašu, kad kompanija, apie kurią eis kalba šioje apžvalgoje, ne tik popieriuko paprašytų, bet dar ir sugebėtų pateikti savo gyvybinės veiklos produktus kaip meno kūrinį.

Recenzijos herojai jau kurį laiką reiškėsi pogrindyje leisdami demo kasetes, EPakus, tačiau pirmas albumas visada yra iššūkis. Vien tai, kad „Invictus Productions“ (aš buvau beveik garantuotas, kad tai bus „Nuclear War Now!“) apsiėmė leidyba, jau šį tą reiškė.

Prašau atleisti man už skambius žodžius, bet štai apie tokius sugrįžimus ir sakoma – su trenksmu! Praėjo nei daug, nei mažai – dvidešimt vieneri metai po paskutinio studijinio grupės albumo ir aštuoniolika metų po oficialaus grupės išsiskyrimo.

Čia nereikia gilintis į tai, kokiais instrumentais atlikta ta ar kita vieta, kokiu tempu mušamas ritmas, ir t. t. Užtenka užsimerkti ir nerti į tą garsų visumą. Šaltą, dramatišką, beviltišką arba atvirkščiai – nešančią nors ir pilko, stovinčio, bet šiaip ar taip – gyvenimo kibirkštį...

Neriame į agoniją. O jei tiksliau, klausomės LUCIFER demo „Agony“. Nė 20 minučių netrunkantis penkių gabalų rinkinys gali sukelti įvairiausių emocijų. Tačiau bent jau pagal pavadinimus viskas tarsi krypsta link pražūties.