ETERNAL TEARS OF SORROW „Children Of The Dark Waters“ – nemirtingų sielų prisikėlimas

Delikataus pavadinimo – „Amžinos liūdesio ašaros“ – savininkai šių metų gegužės 27 dieną klausytojams pateikė dar vieną siurprizą – simfoninį, emocionalų, epišką, tamsų ir melodingą albumą „Children Of The Dark Waters“.

Niūri, šalta aplinka: ežeras, iš rūko per vandenį einantys nemirtingos sielos vaiduokliai – vaikai, taip pavaizduotas naujo albumo viršelis. Tai jau šeštasis jų darbas, panašus į prieš tai išleistą „Before the Bleeding Sun“. Tęsinio gamyba gal ir sustiprėjusi, tačiau formulė yra išlikusi panaši: nemažai dramatiškų, pagrindinių simfoninių melodijų pagrąžinimo, mišraus choro, šiek tiek daugiau įvairesnės stilistikos balsų, kurie derinami su vis labiau klestinčiu melodic death metalo stiliumi.

Startas „Angel Ravenheart“ su dideliais simfoniniais sluoksniais, dominuoja griežtas, agresyvus lyg artėtų kažkokia milžiniška desperacija – vokalas. Growlas stiprus, retas ir ypatingas. Sakysim, gal trūksta vokalinių naujovių, tačiau skubėti su išvadom neverta – prie šabloniško growlo mūsų laukia dar keletas kviestinių dainininkų, padėjusių sukurti įvairesnį balsų paradą.

ETERNAL TEARS OF SORROW, kaip ir DARK TRANQUILLITY, visuomet išsiskyrė tarp melodic death metalo favoritų savo vizitine kortele – patrauklių klavišinių žaismu, kuriais, nepabijokim pripažinti, papiktnaudžiauja. Tiesa, dabar ETOS jau kelis metus keičia melodic deathą, hibridizuojanti jį su symphonic death ir gothic metalo stiliais. Pakitus stiliui jų kūryboje metalo idėjai „spąstus spendžia“ vietomis girdimi „fonetiniai blizgučiai“. Pavyzdžiui daina „Baptized By The Blood Of Angels“ prasideda klasikiniais klavišinių garsais, paberiama skanių gitaros elementų, sėkmingai stabilizuojančių grojamo stiliaus idėją, bet neilgai trukus su karžygiškais vyrų šūksniais pasigirsta minėti „blizgučiai“. Puošmena per didelė. Vienintelis didingas riaumojantis valdovas pagyvina ir suvaldo symphonic death metalo šturmą.

ETOS dainų tekstai niekuomet nepasižymėjo tokiu štrichu, kaip „suplėšyti žmonių viduriai“ ar „deginamos bažnyčios“. Jie kuria labiau meniškus dainų žodžius, kad sukeltų gilų emocinį išgyvenimą, kuris išgaunamas paminint gamtą, žmones ir kitus gyvenimo reiškinius. Dainų tekstuose būdingi skausmo, ašarų, šalčio ir baimės poetizavimas.

Pralaužiant monotoniją, pagrindinis „growlintojas“ Altti Veteläinen ne visą laiką rikiuojasi į pagrindinį vaidmenį. Į pagalbą atskuba dvi dainininkės: Mirian Renvag (RAM-ZET) ir Heidi Parviainen (AMBERIAN Dawn). Dainoje „Tears Of Autumn Rain“ visa balsų paradigma, įskaitant įdainuojantį Jarmo Kylmänen, sumodeliavo ypač meistrišką chorą, supančiojant jį su pagrindiniu didingai urzgiančiu velnišku pykčiu. Šios dainos pakylėtos klavišinių melodijos nukenksmina tą ryškią, tamsią metalo muzikos pusę, tačiau padaro tikrą dvasinį garso nuotykį sujungiant bei derinant simfoniją, chorą su kiek lengvesne metalinio sunkumo idėja. Kažkokia sakralinė ir neišblėstanti daina, patenkanti į ETOS geriausių kūrinių sąrašą per visą kūrybos istoriją.

Dar vienas apsisprendimas paįvairinti albumą – dainoje „Summon The Wild“ atsisakoma gitaros solo partijos, bet didelis dėmesys atitenka naujam būgnininkui – Juho Raappana (IMPISH, MYTHOS, CATAMENIA). Čia – įtampa su demoniškais būgnais ir kapotais gitarų rifais, įpusėjus – lengvas atodūsis, ir vėl įtampa.

Paradoksas, daina neturinti nei agresijos, nei pykčio, skoningai nupoliruota baladė „Sea Of Whispers“. Belieka paploti rankom. Paprastumas, nuoširdumas, išaukštintas, nors ir ramus, tačiau nenuobodus švarus vyriškas vokalas. Puikus, gracingas moters ir vyro susidainavimas sukelia teigiamų emocijų, tuo pačiu atmosferą nudažo tinkamu, pilku atspalviu, reiškiantį šaltį, baimę, santūrumą ir nuolankumą.

Baugi, sinchroniška „Midnight Bird“ pradžia, švininiai gitarų rifai su vyriška agresija vėl grąžina į symphonic death metalą. Albumui artėjant prie pabaigos darniai įsiskverbia ir heavy/power metalo stiliaus vyriškas vokalas. Tai – „Diary Of Demonic Dreams“. Energijos daug, tačiau įpusėjus gabalui transformuojamasi į ramų, melancholiją sukeliantį skambesį – ne originalų, bet kažką to, kas suvirpina ausis ir vaizduotę.

„When the Darkest Night Falls“. Pradžia graudi, gedulingo pobūdžio. Įsidėmiu trumpą liaudiško instrumento – fleitos – įsiterpimą, ji skamba trumpai, bet tai vienintelis dainoje daugiau dėmesio vertas fragmentas. Kaip tyčia daina tęsiasi vos pustrečios minutės. Albumas užbaigiamas su stipriu ir išvystytu choru, emocionalia jausmų virtine. Tai dar viena mėgstama daina – „Nocturn Tule“! Pačioje dainos pabaigoje pažeriamas fatališkas pokytis – greita gitaros solo partija su intensyviais būgnais, uždedantys pabaigos tašką.

Visas ETERNAL TEARS OF SORROW pagamintas kūrinys skamba švariai ir skaidriai, nepamirštant paslaptingų tamsos kerų. Negaliu teigti, kad albumas, išskyrus kelias dainas, man kelia kažkokį aukščiausio lygio patosą, tačiau visas muzikinis spektaklis yra tikrai nusipelnęs dėmesio. Labiausiai patinkančios ir rekomenduojamos dainos – „Tears Of Autumn Rain“, „Sea Of Whispers“, „Diary Of Demonic Dreams“ ir „Nocturn Tule“.

Vertinimas: 8,5/10

ETERNAL TEARS OF SORROW „Children of the Dark Waters“
© „Suomen Musiikki“, 2009

1. Angelheart, Ravenheart (Act II: Children of the Dark Waters)
2. Baptized By the Blood of Angels
3. Tears of Autumn Rain
4. Summon the Wild
5. Sea of Whispers
6. Midnight Bird
7. Diary of Demonic Dreams
8. When the Darkest Night Falls
9. Nocturne Thule