Albumai

PATHFINDER „Beyond The Space, Beyond The Time“ – koks kelias glūdi anapus laiko ir erdvės?

2010.09.17 00:00, Birutė

Su kuo dažniausiai asocijuojasi lenkų metalo scena? Tikriausiai su death ir black metalu arba jų kombinacija. Bent jau tokio stiliaus grupių čia daugiausia. Bet štai apsireiškia vieną dieną kažkoks lenkas ir pasiūlo parecenzuoti grupės PATHFINDER diską „Beyond The Space, Beyond The Time“. Ką gi, rašau, atsiųskite. Digipakas gaunamas netrukus, tačiau recenzija turinti pasirodyti ne anksčiau rugpjūčio pabaigos, mat tuomet albumas oficialiai išleidžiamas. Gerai, kaip ponaičiai pageidauja…

PATHFINDER „Beyond The Space, Beyond The Time“ – koks kelias glūdi anapus laiko ir erdvės?Taigi ką groja tie iki šiol negirdėti lenkaičiai? O vat ir nė vienu iš minėtų dominuojančių stilių. Pasirodo, akiratin pateko epiniai poweristai, kurių grupėje šeši, o dar kviestinis sopranas ir keli muzikantai svečių teisėmis. Žodžiu, žmonių įraše netrūksta. Kokie muzikiniai reikalai? Sakyčiau, visai geri. Nors pirmoji disko dalis gana įprasta šiam stiliui, antrojoje girdimi ir saviti niuansai. Moteriškas sopranas, kurio savininkė – Agata Lejba-Migdalska, stiprus, jo visur gana daug, tačiau tai kaip tik priduoda skambesiui jėgos ir šviežumo. Vyriškas vokalas nedominuoja, bet neabejotina abiejų balsų dermė yra viena stipriųjų albumo pusių. Daugelis kūrinių viršija 5 minutes, o jų diske net 14.

Vertinant tekstinę kompozicijų tematiką, jau patys pavadinimai išduoda fantastinių ir realių istorijų samplaiką. Karalystės, demonai, kovos, ugnys… Ne, tai ne MANOWAR arealas. Sakysite, šabloniška? Na, į tekstus tuomet galima ir nesigilinti. Tuo tarpu skambesys visame albume pakankamai svarus, gilus, turtingas. Tokį sukuria poweriui gana įprasta trijų gitarų, būgnų ir klavišinių (tame tarpe fortepijono) kombinacija.

Kaip minėta, pirmoji disko dalis yra standartinė, todėl joje sunku būtų išskirti kokį nors gabalą. Nebent įžanginį instrumentinį „Deep Into That Darkness Peering…“, sudarytą iš trijų dalių ir… visai tinkantį pvz. „Žiedų valdovo“ epopėjai. Na o „Pathway To The Moon” ir “All The Mornings Of The World” turi daug klavišinių intarpų ir patrauklias vokalines partijas.

Septintoji kompozicija yra lyrinė, ji tarsi tarpinė stotelė tarp pakankamai vienodos pirmosios disko pusės ir įdomesnės, dinamiškos, simfonizuotos antrosios. O šioje jau kone kiekvienas gabalas nusipelno dėmesio. „The Lord Of Wolves“ – dėl paslaptingos gitaros solo ir klavišinių dermės, ilgo instrumentinio intarpo ir smuiko (tiesa, pastarasis skamba dar trejose kompozicijose). „Sons Of Immortal Fire“ – dėl staiga ėmusio gergžti ir paskui vėl grynėjančio vokalo, o dar dėl daugelio balsų. „Stardust“, vienas iš ilgiausių kūrinių diske, yra manasis favoritas. Epiškumas, lyriškumas, kartais kone klasikinis skambesys ar net tragizmas, o kitur – dinamiška saga, užbaigiama operinio vokalo tonu… Žodžiu, viena stipriausių vietų šioje viršvalandinėje epopėjoje. Minutinis „Dance Of Flames“ dvelkia kone airiškų šokių motyvais. „To The Island Of Immortal Fire“, antrasis favoritas, patrauklus dėl ilgų instrumentuočių ir kardinaliai besikaitaliojančio tempo. Be abejo, svarbiausios visų instrumentų, vokalų ir kviestinių muzikantų pagalbinių priemonių pastangos sutelktos tituliniame „Beyond The Space, Beyond The Time“. O ir trunka šis gabaliukas virš 10 minučių. Aha, štai ir blekeriško vokalo užuomazgos, nors ir trumpam. Iš tiesų šioje vietoje pridėliota visko tiek it taip, kad net sunku pasakyti, ar labai įdomus titulinis kūrinys. Atrodo, kad to visko net per daug. Na, bet kūrėjų valia…

„What If…“ instrumentinė pabaiga visai simpatiška. Taigi kas, jeigu… ši grupė negrotų powerio? Ko gero, ji užsiliktų antrajame lenkų sunkiosios scenos ešelone. Dabar gi nesant joje pernelyg daug šio žanro grojikų, PATHFINDER gal ir eina tinkamu keliu. Nors tobulėti dar tikrai yra kur, lenkaičiai gana padoriai atrodo savo pasirinktame žanre. Taigi lyg ir verti susiraičiusio aštuntuko. Dar pridedant ir patrauklų, net prabangų disko apipavidalinimą.

Vertinimas: 8/10

PATHFINDER “Beyond The Space, Beyond The Time”
© „GM Rec.“, 2010

1. Deep Into That Darkness Peering…
2. The Whisper Of Ancient Rocks
3. Vita Reducta: Through The Portal
4. Pathway To The Moon
5. All The Mornings Of The World
6. The Demon Awakens
7. Undiscovered Dreams
8. The Lord Of Wolves
9. Sons Of Immortal Fire
10. Stardust
11. Dance Of Flames
12. To The Island Of Immortal Fire
13. Beyond The Space, Beyond The Time
14. What If…

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
K.I.N.G.
2010.09.21 15:37

Birutė, 2010-09-17

Su kuo dažniausiai asocijuojasi lenkų metalo scena? Tikriausiai su death ir black metalu arba jų kombinacija. Bent jau tokio stiliaus grupių čia daugiausia. Bet štai apsireiškia vieną dieną kažkoks lenkas ir pasiūlo parecenzuoti grupės PATHFINDER diską „Beyond The Space, Beyond The Time“. Ką gi, rašau, atsiųskite. Digipakas gaunamas netrukus, tačiau recenzija turinti pasirodyti ne anksčiau rugpjūčio pabaigos, mat tuomet albumas oficialiai išleidžiamas. Gerai, kaip ponaičiai pageidauja…

Taigi ką groja tie iki šiol negirdėti lenkaičiai? O vat ir nė vienu iš minėtų dominuojančių stilių. Pasirodo, akiratin pateko epiniai poweristai, kurių grupėje šeši, o dar kviestinis sopranas ir keli muzikantai svečių teisėmis. Žodžiu, žmonių įraše netrūksta. Kokie muzikiniai reikalai? Sakyčiau, visai geri. Nors pirmoji disko dalis gana įprasta šiam stiliui, antrojoje girdimi ir saviti niuansai. Moteriškas sopranas, kurio savininkė – Agata Lejba-Migdalska, stiprus, jo visur gana daug, tačiau tai kaip tik priduoda skambesiui jėgos ir šviežumo. Vyriškas vokalas nedominuoja, bet neabejotina abiejų balsų dermė yra viena stipriųjų albumo pusių. Daugelis kūrinių viršija 5 minutes, o jų diske net 14.

Vertinant tekstinę kompozicijų tematiką, jau patys pavadinimai išduoda fantastinių ir realių istorijų samplaiką. Karalystės, demonai, kovos, ugnys… Ne, tai ne MANOWAR arealas. Sakysite, šabloniška? Na, į tekstus tuomet galima ir nesigilinti. Tuo tarpu skambesys visame albume pakankamai svarus, gilus, turtingas. Tokį sukuria poweriui gana įprasta trijų gitarų, būgnų ir klavišinių (tame tarpe fortepijono) kombinacija.

Kaip minėta, pirmoji disko dalis yra standartinė, todėl joje sunku būtų išskirti kokį nors gabalą. Nebent įžanginį instrumentinį „Deep Into That Darkness Peering…“, sudarytą iš trijų dalių ir… visai tinkantį pvz. „Žiedų valdovo“ epopėjai. Na o „Pathway To The Moon” ir “All The Mornings Of The World” turi daug klavišinių intarpų ir patrauklias vokalines partijas.

Septintoji kompozicija yra lyrinė, ji tarsi tarpinė stotelė tarp pakankamai vienodos pirmosios disko pusės ir įdomesnės, dinamiškos, simfonizuotos antrosios. O šioje jau kone kiekvienas gabalas nusipelno dėmesio. „The Lord Of Wolves“ – dėl paslaptingos gitaros solo ir klavišinių dermės, ilgo instrumentinio intarpo ir smuiko (tiesa, pastarasis skamba dar trejose kompozicijose). „Sons Of Immortal Fire“ – dėl staiga ėmusio gergžti ir paskui vėl grynėjančio vokalo, o dar dėl daugelio balsų. „Stardust“, vienas iš ilgiausių kūrinių diske, yra manasis favoritas. Epiškumas, lyriškumas, kartais kone klasikinis skambesys ar net tragizmas, o kitur – dinamiška saga, užbaigiama operinio vokalo tonu… Žodžiu, viena stipriausių vietų šioje viršvalandinėje epopėjoje. Minutinis „Dance Of Flames“ dvelkia kone airiškų šokių motyvais. „To The Island Of Immortal Fire“, antrasis favoritas, patrauklus dėl ilgų instrumentuočių ir kardinaliai besikaitaliojančio tempo. Be abejo, svarbiausios visų instrumentų, vokalų ir kviestinių muzikantų pagalbinių priemonių pastangos sutelktos tituliniame „Beyond The Space, Beyond The Time“. O ir trunka šis gabaliukas virš 10 minučių. Aha, štai ir blekeriško vokalo užuomazgos, nors ir trumpam. Iš tiesų šioje vietoje pridėliota visko tiek it taip, kad net sunku pasakyti, ar labai įdomus titulinis kūrinys. Atrodo, kad to visko net per daug. Na, bet kūrėjų valia…

„What If…“ instrumentinė pabaiga visai simpatiška. Taigi kas, jeigu… ši grupė negrotų powerio? Ko gero, ji užsiliktų antrajame lenkų sunkiosios scenos ešelone. Dabar gi nesant joje pernelyg daug šio žanro grojikų, PATHFINDER gal ir eina tinkamu keliu. Nors tobulėti dar tikrai yra kur, lenkaičiai gana padoriai atrodo savo pasirinktame žanre. Taigi lyg ir verti susiraičiusio aštuntuko. Dar pridedant ir patrauklų, net prabangų disko apipavidalinimą.

Vertinimas: 8/10

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus