SVARTTHRON „Kraujo Estetika“ – kvieskit sanitarus

Keistas albumas. Dievaži keistas. Bet įdomus. Kai pirmą sykį į mano rankas pakliuvo baltai-raudona dėžutė, dar neklausęs supratau – lauk siurprizo. Jau pats albumo dizainas, toks nepanašus į ankstesnių SVARTTHRON darbų viršelius, galintis įvaryti pavydą ne vienam grind kolektyvui, tvirtino – viskas bus KITAIP.

Viena, dvi… aštuonios dainos, lankstinuke nėra pilno teksto, tik mintys ta tema. Muzika irgi pasikeitė. Visai kiti instrumentai, vokalas, melodijos, netgi suvedimo maniera. Ir tai tik į gera. Nors čia jau mano asmeniniai prioritetai – niekad nebuvau didelis Burzum fanas ar depressive black mėgėjas. Bet visgi – daugiau energijos, daugiau agresijos, daugiau beprotybės, nihilizmo ir mizantropijos. O depresija… jos ir gyvenime per akis užtenka. Jau geriau paimti elektrinę gitarą ir vožtelti kietais rifais per atsiėdusią, savim patenkintą miesčioniškumo fizionomiją!

Albumas prasideda iš lėto, palengva įsisiūbuodamas – kompozicija „Lopšinė Kraujuosna. Pradžia“ – neskubus, šizofrenija alsuojantis kūrinys, nuteikiantis reikiama linkme. Jau galima susidaryti nuomonę, ko tikėtis vėliau. Lėti rifai, išraiškingas deklamavimas, riksmai, klyksmai. Puikus atmosferiškas intro. Iškart po lopšinės – šaltas dušas, pavadinimu „Finalinė Apvaizda. Apsižiok“. Greitas, šaltas, beprotiškas ir negailestingas, kaip mokesčių inspektorius. Panašiai skamba ir „Modernaus Pragmatizmo Vizija. Išpirka“. Po to – trumpas atokvėpis „Sparnuotoji Dozė. Laukimas“. Lėtesnė, melodinga kompozicija, dažni vokalo kaitaliojimai.

Toliau – mano favoritas „Kančia. Žinojimas“. Piktas. Neurotiškas. Pritvinkęs neapykantos šedevras. Labai gerą įspūdį paliko ir sekantis „gabalėlis“ – „Kraujo Estetika. Supratimas“ , klasikinė bliakeriška kompozicija, nesinori naudoti popkultūros termino, „hitas“, bet kito apibūdinimo šiam kūriniui taip ir nesugebėjau sugalvoti. „Svetimųjų Skerdykla. Pergalė“ – dar vienas agresijos ir pasiutimo protrūkis. Vietoj outro – pergalingas, iškilmingas „Šuniškas Altorius. Triumfas“.

Įvairialypis. Išradingas. Nenuobodus. Energingas. Tos keturiasdešimt minučių prabėga akimirksniu ir norisi dar. Ir visgi vieną akmenėlį į ukmergiškių daržą mestelsiu. Viskas šaunu, viskas puiku, nuoširdžiausia pagarba visiems, triūsusiems prie tikrai gero albumo. Bet. Negaliu nutylėti dėl vokalo. Natūralus balsas – dera puikiai, groulas – tiesiog per nugarą eina. Bet kai tik išgirstu skrymingą – viskas. Prieš mano akis iš karto atsiranda ančiuko Donaldo su Gene Simmonso grimu vaizdas, kurio niekaip negaliu atsikratyti ir tada visa albumo atmosfera eina velniop. Toks pritemptas, toks išstenėtas, jei visos vokalinės albumo partijos būtų atliktos tik tokia maniera, tai nebūčiau iškentėjęs ir vienos perklausos. Dabar, kai vokalas kaitaliojamas, neigiamas įspūdis buvo sumažintas iki minimumo. Nesiimsiu aiškinti ar patarinėti kaip ir ką reikėjo daryti – ne mano čia reikalas.

Verdiktas – verta perklausyti mažiausiai du – tris kartus. Bent jau tam, kad būtų galima mesti dygliuotą kerzą mano pusėn ir paaiškinti, koks neteisus aš buvau.

SVARTTHRON „Kraujo Estetika“
© „ Inferna Profundus Records“, 2010

1. Lopšinė Kraujuosna. Pradžia
2. Finalinė Apvaizda. Apsižiok
3. Modernaus Pragmatizmo Vizija. Išpirka
4. Sparnuotoji Dozė. Laukimas
5. Kančia. Žinojimas
6. Kraujo Estetika. Supratimas
7. Svetimųjų Skerdykla. Pergalė
8. Šuniškas Altorius. Triumfas